Gegužės 6 d. 16.00 val. Trakų viešojoje bibliotekoje įvyks fotografo Alberto Švenčionio parodos „Lietuvos piliakalniai ir legendos“ bei fotografijų albumo pristatymas.
Piliakalniai – bene ryškiausi Lietuvą valdžiusių didžiųjų kunigaikščių laikotarpių ženklai. Jie suvokiami kaip baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis. Kadaise atlikę svarbias funkcijas (ritualines, karinės paskirties), šiandien jau jie yra daugiau estetinio pasigėrėjimo objektai, Lietuvos kraštovaizdžio formuotojai, praėjusių epochų simboliai.
Šiandien Lietuvos piliakalnio, kaip gamtovaizdžio, kraštovaizdžio ir istorijos paminklų, simbolis, kaip vienas svarbiausių valstybingumo tapatybės ženklų, turtina Lietuvos žmones intelektualiai ir dvasiškai. Lietuvos kontekste piliakalniai suvokiami kaip absoliučios pasaulio realybės atspindys per atminties išsaugotus praeities laikų vaizdus.
Fotografijose kuriama skirtinga vietovės atmosfera, kuri sužadina vaizduotę, verčia domėtis Lietuvos krašto istorija bei sukelia patriotiškumo jausmus. Tai – idėja, kuri skatina sugrįžti prie dvasinių tautos ištakų, prisiminti padavimus, pasakas, papročius, kurie yra susiję su piliakalniais ir skleidžia tą dvasią perduodant ją ateities kartoms.
Meninių fotografijų „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“ tema pateikiama kaip istorinio / kultūrinio paveldo dokumentacija, pasitelkiant estetikos principus kuriama konkreti nuotaika bei pasakojama tautos istorija. Fotografijose piliakalnį supantis kontekstas koduoja informaciją ir apie slepiamus požeminius sluoksnius. Meninių fotografijų Lietuvos piliakalnių tema aktualizuoja ne tik patį gamtovaizdį: gamtos motyvas darbuose, pasitelkiant peizažą, jungiamas su istoriniu piliakalnių kontekstu, atgaivina piliakalnių istorinę praeities didybę ir dvasią.
Vyraujantis kalno motyvas, apgobtas miglos, sukuria mistinę nuotaiką. Tai – bandymas filosofiškai įprasminti kraštovaizdžio atmintį, siejamą su absoliučios pasaulio realybės atspindžių simboliais, tokiais kaip medžio, vandens telkinio, dangaus, debesies, saulės ir mėnulio, paukščio, rūko, jų atvaizdų ir šešėlių vaizdus. Šiose fotografijose netrūksta ir pagražinimų. Perteikiami vaizdai taip, kad jaudintų žiūrovą. Menininkas bando į juos pažvelgti savaip: kai kur panaudodamas montažą ir sukurdamas miglotas, beveik fantastines vizijas, kai kur išgrynindamas spalvas ir pabrėždamas akimirkos paprastumą, bet kartu ir gilumą, kai kur žaisdamas metų ar paros laiko šviesa. Čia skiriamas dėmesys kompozicijai, darbuose vyrauja gamtos motyvai, juntama ramybė ir susikaupimas. Pavieniai ar grupėmis, apgaubti rūko, nušviesti saulės, įvairiais metų laikais įamžinti piliakalniai fotografijose tarsi mėgina parodyti savo didybę ir dvasią, kurios daugelis iki šiol nepraradę. Jų paveikslas priklauso nuo metų ar paros laiko, oro sąlygų, menininko asmeninės būsenos.
Meninių fotografijų „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“ darbai pripildyti nostalgijos, gaivumo, švelnumo, juntama ramybė ir susikaupimas, fotografijose pavaizduoti peizažai nuteikia filosofiškai. Tačiau ir gamta pati pasirūpina, kaip turi atrodyti fotografija. Pačios fotografijos kuriamos „diktuojant autoriaus intuicijai, vidiniam balsui“. Ši subtili dermė suteikia fotografo darbams išskirtinumo.
Meninių fotografijų ciklas „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“ – tai pamąstymai balsu apie lietuvių tautos ir valstybės gyvybingumą bei galimybę koncentruotai apžvelgti Lietuvos praeitį su vaizdingai perteiktais šiandien išlikusiais istorijos reliktais fotografijose.
Albertas Švenčionis
Lietuva gali didžiuotis turėdama vizualiai matomų ir suvokiamų savo senosios praeities ženklų. Tai – piliakalniai, kurių dabar krašte priskaičiuojama apie 940. Kiekvienas jų yra unikalus savo vieta, kilme, raida, išvaizda, pažinimo ir pritaikymo istorija.
Mokslas (šiuo aspektu – archeologija) į jų paslaptis gilinasi bemaž porą šimtų metų ir jau yra nemažai pasiekęs, nors tyręs tik kas ketvirtą piliakalnį. Tad didžioji jų slėpinių dalis dar laukia savo atradėjų ir lauks dar ilgai.
Ikimoksliniame pažinime piliakalniai buvo tvirtai įaugę į vietos bendruomenių gyvenimą tiek jų naudojimo laikais, tiek ir juos apleidus. Tai rodo tiek išskirtinis vietos įvardinimas piliakalniu net ir tada, kuomet ji niekuo nebeišsiskyrė iš aplinkinių kalvų, tiek ir iš lūpų į lūpas perduoti pasakojimai apie juos – padavimai. Turtingi jais Lietuvos piliakalniai, ten, kur jie geriau fiksuoti, žinoma dešimtys siužetų. Daugumoje jų kažkas išnykę, nuskendę, užburta, žodžiu, paslaptis.
Dabar daug kas keičiasi, nyksta, tarp jų ir gyvoji liaudies tradicija, sklaidosi legendos, tačiau nauji pažinimo horizontai, kaip ir naujos technologijos įgalina netradiciškai pažvelgti į, regis, jau gerai pažįstamus ir žinomus dalykus. Ir tai nėra vien mokslininkų prerogatyva. Praeities pažinimas ir įprasminimas yra visos visuomenės reikalas, nes mes visi – iš ten, tik į tą einame skirtingais keliais.
Lietuvos fotomenininkų bei žurnalistų sąjungų nario Alberto Švenčionio kelias piliakalnių link nėra skubus. Jis išjaustas, išmąstytas, išžiūrėtas pro fotoaparato objektyvą ir ne tik pro jį. Piliakalnis jam yra didybė ir paslapties įsikūnijimas, objektas, balansuojantis ant pažinimo ribos ir dėl to neregėtai patrauklus ir mistinis.
Legendos apie juos tam tik prideda žavesio ir savotiško romantizmo, XXI a. žmogų nukeldamos į ankstesnes epochas, kuomet aplinkos pažinimas buvo daugiau išjaustas nei įrodytas. Visa tai yra praėjusio pasaulio atspindžiai, tačiau tokie mieli ir netikėti, kad skatina būti juose ir pasilikti galimai ilgiau.
Alberto Švenčionio piliakalnių nuotraukos nėra dokumentinis jų fiksavimas pasitelkus modernias vaizdo apdorojimo sistemas. Tai – piliakalnių legendos vaizde, ko mūsų kultūroje nėra buvę ir kas atveria naujus jos klodus, savitus ir būdingus tik mums. Šviesa ir atspindžiai, kultūra (žmonių palikimas) ir natūra (gamta) čia susilieja į vieną visumą, sukeldami netikėtumo ir didingumo vienu metu efektą. Išnyra šie mūsų gražuoliai iš oro kaip miražai, iškyla iš vandens tarsi nuskendusios pilys, prasismelkia jų amžinos formos pro medžių dangas ir detalėse šmėsteli legendų atgarsiai.
Neregėti piliakalniai kviečia į susitikimą su paslaptimi. Pajuskime ją.
Doc. dr. Gintautas Zabiela
Fotografijų autorius Albertas Švenčionis (g. 1955 m.) – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 1999 m. – AFIAP narys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, daugelio parodų dalyvis ir rengėjas.
Autorius yra sukūręs fotografijų serijas: „Juventus“ (1982–1984), „Karo veteranai“ (1983–1984), Kryžiaus nešimas“, „Atgimimas“ (1990–1992), „Ubagų žygis“, „Deportuoti žmonės“ (1988–1992), „Tautinės šventės“ (1992–1994), Jazz (1986–1994), „Ties riba“ (1992), „Estetiniai ieškojimai“ (1993–1994), „Eksperimentai“ (1997), „Erotica“ (1998–2004), „Birštonas Jazz-30“ (1977–2016), „Atviri Sūriai“ (2005–2008), „Lietuvos piliakalniai“ (2009–2014), „Žemė už Kauno – Lietuva. Piliakalniai“ (2015).
Už kūrybinę veiklą menininkas pelnė svarbius tarptautinius apdovanojimus. 2016 m. jam įteiktas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio atminimo medalis. 2007 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas, 1999 m. jis Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardą, taip pat yra pelnęs Grand Prix, sidabro, bronzos medalius ir daugiau nei dvidešimt kitų apdovanojimų.
Neseniai A. Švenčionis savo kūrybos gerbėjams pristatė kitokį fotografijų ciklą „Lietuvos piliakalniai“, kuris gerokai skiriasi nuo ankstesnių fotomenininko darbų. Šį ciklą jis pradėjo kurti nuo 2005 m. ir kūrybinis procesas vis dar tęsiasi. Meninių fotografijų paroda „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“ – tai išskirtinė galimybė koncentruotai apžvelgti Lietuvos praeitį su vaizdingai perteiktais šiandien išlikusiais istorijos reliktais fotografijose, kurios pasižymi neabejotinai didele menine verte.
Parodos šia tema jau buvo eksponuotos Lietuvos miestų muziejuose Kernavėje, Klaipėdoje, Rumšiškėse, kultūros rūmų parodų salėse, bibliotekose, mokyklose, Kaune, Šv. Jurgio bažnyčioje, Vilniaus Rotušėje, Raudondvario pilyje, Birštone, Prienuose, Gelgaudiškio dvare Šakiuose, Alytuje, „Poezijos pavasario“ popietėje Šilavoto Davatkyne, Marijampolėje, Šilutėje H. Šojaus Dvare, Rusnėje, Pagėgiuose, Ignalinoje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose, LR generalinio konsulato Gardine lietuvių bendruomenės iniciatyva organizavo Gardino valstybiniame religijos istorijos muziejuje, Lydoje, Vidaus reiklų ministerijoje, Joniškio sinagogoje, Punioje, Jonavoje, Kaišiadoryse, Švenčionyse, Durbės mieste Latvijoje.
Komentarai