Istoriniai šaltiniai teigia, kad siuvinėjimo amatas atsirado apie 5000 metų pr. Kr. Pirmieji raštai buvo kopijuojami iš rankų į rankas, vėliau piešiniai išleidžiami knygų pavidalu. 1527 m. išspausdintas pirmasis siuvinėjimo schemų rinkinys, kuriame dominavo gėlių motyvai.
Istorikai teigia, kad pirmieji rašytiniai šaltiniai apie siuvinėjimą Lietuvoje yra XVI a. Sakoma, kad mūsų protėviai siuviniais puošdavo tik ypatingą reikšmę turinčius daiktus arba drabužius, kurie buvo naudojami ne buityje, o įvairių apeigų metu ar bažnytinėms reikmėms.
Laikui bėgant, siuvinėjimo menas ištobulėjo ir Lietuvoje. Tam įtakos turėjo nuolatinis amatininkų noras sukurti ką nors nauja bei neįprasta. Taip atsirado siuvinėjimas juostelėmis, kaspinais bei karoliukais. Daugiausia vyravo augalų raštai: gėlės, lapai, uogos, vaisiai. Buvo naudojami įvairūs audiniai ir lininiai, vilnoniai, medvilniniai bei šilkiniai siūlai.
Populiariausios siuvinėjimo technikos – adinukė, šešėliavimas ir peltakiavimas, siuvinėjimas kryželiu bei lygusis. Onuškio bibliotekoje eksponuojama Giedrės Kazakevičienės siuvinėtų velykinių atvirukų paroda. Visi darbai išsiuvinėti kryželiu – ant specialios medžiagos kryželio formos dygsneliais (X) perkeliami atitinkami simboliai, pavaizduoti schemoje.
Giedrė šeštadienį bibliotekoje pravedė pirmą savo darbų edukaciją, kurios metu lankytojai siuvinėjo kryželiu velykinį atviruką. Kadangi tai – labai kruopštus ir atsakingas darbas, kuris reikalauja daug kantrybės ir ištvermės, tai žmonių skaičius buvo ribotas. Biblioteka – tarsi antri namai, kuriuose kvepia kava arba mylimų močiučių rinkta arbata. Žinote, žvelgdama į tas kruopščiai dirbančias rankas, kurios per gyvenimą nudirbo tiek daug gražių darbų, užaugino tvirtų, savimi pasitikinčių ir gyvenimą mylinčių vaikų, nesilioviau Jomis žavėtis. Mes skundžiamės, kad per sunku, nesuspėjame, kad nesusikalbame arba nesuprantame vieni kitų, bet tikriausiai niekada nesusimąstėme, kad mes gyvenime turime visko per daug ir nebemokame vertinti tai, kas iš tiesų yra brangu... Šeštadienį siuvinėjant velykinį atviruką prisiminėme, kaip senovėje kilimus darydavo, kaip išsiuvinėtomis servetėlėmis gražindavo namus ir būtinai visuose kambariuose išdėliodavo matomose vietose. O kur dar pagalvėlių užvilkimai, bet svarbiausia, kad viskas buvo daroma tomis pačiomis rankomis, kurios ir šiandien ne taip tvirtai valdo adatą, bet su tuo pačiu užsidegimu kaip ir jaunystėje.
Edukacija Onuškio bibliotekoje buvo jauki, reikalaujanti daug kruopštumo ir kantrybės su pačiais kantriausiais ir ištikimiausiais skaitytojais. Kam buvo per sunku siuvinėti, tas mielai užsiėmė skirtukų gamyba. Nuoširdus ačiū Giedrei Kazakevičienei už galimybę pasijusti, kaip vaikystėje.
Iki kitų malonių susitikimų bibliotekoje.
Inga Gackienė,
Trakų viešosios bibliotekos Onuškio padalinio
vyr. bibliotekininkė
Komentarai