Trakų viešojoje bibliotekoje iki gegužės 13 d. veikia abstrakcionisto Evaldo Vilkončiaus tapybos paroda „Abstraktūs naktinėjimai“. Parodą pristato sostinės „AP galerija“. Nacionalinės bibliotekų savaitės proga nusprendėme pakalbinti jaunąjį dailininką ir pasikalbėti apie jo kelią kūrybos link.
Ar nuo mažens žinojote, kad būsite dailininkas ir kryptingai to siekėte, o gal kažkuriuo metu tai buvo netikėtas atradimas ir pačiam?
Nuo mažens tikrai nežinojau, kad būsiu menininkas. Iki maždaug 9 klasės nieko bendro su menu neturėjau, kol neperėjau mokytis į Vytauto Žemkalnio gimnaziją Panevėžyje, kur susipažinau su dailininke Ilona Žvinakiene, kuri mane ir užkabino.
Jei gerai supratau, ir meno mokyklos ar dailės būrelių iki tol nebuvote lankęs?
Ne, viskas prasidėjo gimnazijoje, kurioje dailės mokiausi sustiprintu lygiu. Ten ja ir susižavėjau. Pamažu pradėjau eksponuoti savo darbus kitose mokyklose. Dailė pradėjo dar labiau patikti ir tapo kur kas daugiau, nei tik mokyklos užsiėmimas.
Ar visi kūrybiniai procesai vyko mokykloje su mokytoja?
Mokykloje dažniausiai gaudavau konkrečias užduotis. Vėliau, semdamasis įkvėpimo iš tų užduočių, pradėjau daugiau dirbti savarankiškai.
Ar sunku jaunam menininkui skintis kelią į žinomumą? Kaip pradėjote demonstruoti savo darbus platesnei auditorijai?
Kol mokiausi mokykloje, viskas atrodė gerokai paprasčiau, nes mokyklos organizuodavo bendras parodas, o darbai buvo eksponuojami įvairiuose miestuose. Kai mokyklą baigiau ir viską reikėjo daryti savarankiškai, buvo sunku. Po mokyklos baigimo turėjau tik vieną personalinę parodą Fluxus ministerijoje 2011 m., tačiau likau nepatenkintas organizatorių darbu - rengiant parodą buvo daug neapdairumo. Nuo to laiko parodų pradėjau vengti. Nusprendžiau daugiau koncentruotis į savo kūrybą, ją tobulinti. Nedrįsau rodyti savo darbų. Iki šiol. Neseniai pradėjau bendradarbiauti su sostinės „AP galerija“, kuri pradėjo mano kūrinius demonstruoti meno degustacijose, taip pamažu įsidrąsinau.
Jūs esate, palyginti, jaunas menininkas. Ar turite taip vadinamų dievaičių, į kuriuos lygiuojatės, kurie daro įtaką Jūsų kūrybai?
Kūrybos pradžioje labai žavėjo Amerikos abstrakcionistai - Džeksonas Polokas, Viljamas De Kuningas, Hansas Hofmanas, Emilio Vedova. Laikui bėgant susipažinau su lietuvių dailininkų, tapančių abstrakčiai, darbais - tai Pranas Lapė ar Mindaugas Danys. Šie dailininkai labiausiai ir paveikė mano tapybą, tačiau dažniausiai įkvėpimo semiuosi iš savęs ar iš supančios aplinkos.
Esate pristatomas kaip abstrakcionistas. Kuo Jus žavi abstrakcija? Kodėl pasirinkote tokią kryptį?
Pažintis su abstrakcija prasidėjo nuo teorijos - daug skaičiau, domėjausi, ir suvokiau, kad abstrakcija suteikia neribotas saviraiškos galimybes. Esu gana uždaras žmogus, visos emocijos verda mano viduje, o abstrakcija leidžia geriausiai atsiskleisti. Juk save galima išreikšti ne tik tapant žmonių portretus ar natiurmortus. Manau, abstrakcija man leidžia labiau išreikšti save, o ne aplinką. Dėl to ją ir pasirinkau.
Kaip esate minėjęs, dažnai naujam kūriniui nesistengiate suteikti pavadinimo ar temos, taip siekdamas suteikti žiūrovui laisvės interpretuoti kūrinį. Bet ar Jūs pats, prieš imdamasis tapyti, aiškiai žinote, ką norite pavaizduoti? Ar tuose paveiklsuose yra užkoduota kažkas konkretaus?
Kiekviename paveiksle esu aš. Tai, manau, yra svarbiausias dalykas. O pavadinimų nesistengiu sugalvoti, nes, mano supratimu, tapyba yra saviraiška. Tad pavadinimas apriboja kūrinio suvokimą, nes žmogus automatiškai pradeda ieškoti to, kas yra pavadinime. Kartais darbams suteikiu bendras temas, pvz., „Pavasario kompozicija“.
Gal galite pakomentuoti šios parodos pavadinimą? Kodėl naktinėjimai? Ar tapėte naktimis?
Iš tiesų, taip. Dauguma šių paveikslų gimė vėlų vakarą ar naktį. Tapyti pradedu vakare, pavakare, kai aptemsta. Tokia tapyba nereikalauja natūralaus apšvietimo. Dieną esu pasinėręs į kitas veiklas, tapyba vis dar lieka didelis pomėgis. Manau, Lietuvoje iš to gyventi, ypač jaunam menininkui, yra sudėtinga. Tad dieną tenka užsiimti kitais darbais, o vakare, kai po visos dienos norisi pailsėti, tapyba tampa savotiška meditacija, pabėgimu nuo tikrovės.
Iš karto norisi paklausti, ar ryte, natūralioje šviesoje, nepamatote savo paveiklsų kitaip?
Būna. Kartais net nustembu, kaip skirtingai atrodo spalvos lempų šviesoje ir prie natūralaus apšvietimo. Neretai netgi tenka koreguoti spalvas, kad išgaučiau norimą vaizdą.
Ką norėtumėte pasakyti kiekvienam lankytojui, atėjusiam aplankyti Jūsų parodos? Gal patarsite, ko ieškoti Jūsų paveiksluose? Arba ko neieškoti?
Ko tikrai nereikėtų ieškoti, tai konkretumo ar tam tikrų vaizdų - medžių ar peizažų (šypsosi). Ko ieškoti? Kiekvienam žiūrovui siūlau atrasti save - taip, kaip aš atrandu kurdamas, taip žiūrovams linkiu atrasti save per mano paveikslus.
Kadangi esame bibliotekoje, negaliu nepaklausti, ką šiuo metu skaitote? Ar skaitote?
Šiuo metu daugiausia skaitau temines knygas apie meną, architektūrą, kiną. Tačiau viena iš labiausiai įsiminusių knygų - tai Nyčės „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Šita knyga mane labai paveikė paauglystėje. Ją pradėjau skaityti, kai tapiau. Tačiau jei atvirai, mane daugiausia žavi draminiai kūriniai, kuriuose itin daug teatrališkumo, žaismingumo ar paslėpto mistiškumo. Tai nemaža dalis Šekspyro, Ibseno, Meterlinko, Čechovo kūrinių, senovės graikų dramų („Orfėjas ir Euridikė“, „Bakchantės“ ir t.t.). Iš lietuviškų kūrinių galiu išskirti vieną – „Baltaragio malūnas“ (Kazys Boruta) - ši knyga labai sužavėjo. Iš lietuviškų knygų ji yra pati mėgstamiausia.
Kalbino Edita Loiba,
TVB vyr. metodininkė
Komentarai