Nors ir kaip svajotume bent retkarčiais užmiršti laiko lėkimą, tenka nuolat skaičiuoti praeinančias valandas, dienas, metus. Toks poreikis žmonėms atsirado jau seniausiais laikais, kai teko planuoti medžioklės, augalų rinkimo, mainų laiką, apsispręsti, kada švęsti religines šventes, genčių susiėjimus. Ko gero tada ir atsirado pirmieji kalendoriai. Ilgus amžius kito laiko skaičiavimo sistemos. Ilgainiui paplito du dienų skaičiavimo būdai – pagal Mėnulį ir pagal Saulę.
Pirmasis lietuviškas kalendorius išleistas Lauryno Ivinskio 1846 m. Jo sudaryti ir leidžiami kalendoriai buvo pirmieji lietuvių kalba leisti periodiniai leidiniai, kuriuose spausdinti ūkiški patarimai, liaudies medicinos žinios, informacija apie bažnytines šventes, astrologiją, istorinius įvykius, taip pat lietuvių bei verstiniai grožinės literatūros kūriniai, tautosaka. Taigi jau 172 metus turime lietuvišką kalendorių.
O štai dzūkiškas kalendorius gyvuoja tik antrus metus. Tikro Dzūkijos patrioto, kultūrininko, poeto Juozo Žitkausko pastangų dėka šiemet išleistas antrasis „Dzūkų kalendorius“, skirtas 2019 metams. J. Žitkauskas, vadovaujantis „Vilniaus dzūkulių“ asociacijai ir netgi eilėraščius rašantis savo gimtąja tarme (šiemet išėjo trečioji jo poezijos knyga „Sakyciniai ir pilniavociniai“), mato gilią prasmę savo tarmės, savo regiono kultūros bei istorinės atminties puoselėjime ir skleidime.
Lapkričio 14 d. Aukštadvaryje J. Žitkauskas pristatė net du 2019 m. kalendorius – stalinį ir sieninį. Ypatingai aukštadvariečiams, susirinkusiems į pristatymą, rūpėjo išvysti stalinį kalendorių, kuriame tarp kitų istorinių Dzūkijos vietovių, miestelių rugpjūčio mėnesio puslapyje randame Aukštadvarį 1930 m., kai čia buvo atvežtas Vytauto Didžiojo paveikslas. Nuotraukoje matome Šv. Domininko bažnyčios, tuo metu – Mergaičių žemės ūkio mokyklos – pastatus, vartus, papuoštus ąžuolų vainikais, ir į paveikslo sutikimą susibūrusius žmones.
Aukštadvario gimnazijos mokytojas, kraštotyros muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas Kazys Venckus, kurio dėka kalendoriuje atsidūrė Aukštadvaris, atskleidė susirinkusiems prieškario miestelio vaizdą. Papasakojo, kokios įstaigos, parduotuvės, organizacijos tuomet čia veikė, kaip atrodė svarbiausi pastatai, koks kultūrinis gyvenimas virė. K. Venckaus dėka pamatėme savo miestelį visai kitokį: grįstomis gatvėmis, su gausybe parduotuvių, užeigų, knygynu, trimis mokyklomis, dideliu būriu inteligentijos.
Kalendoriaus leidėjas J. Žitkauskas pristatė sieninį kalendorių puošiančių žymių šio krašto asmenybių portretus, papasakojo, kas dar sudėta į šį leidinį. Čia rasime įvairių gėrimų receptų, šmaikščių posakių, priežodžių. Ir turbūt net neverta sakyti, kad nuo pradžios iki galo šiame leidinyje viskas yra surašyta dzūkiškai, net ir užrašai prie „patigrapijų“ (fotografijų). Jeigu panorėtumėte sužinoti, ką turėjo galvoje senoliai sakydami „Dzievaicio su
dzievaiciu nesuveda“, teks atsiversti „Dzūkų kalendorių 2019“.
Gražų vakarą dzūkiškomis ir ne tik dainomis papuošė Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinio etnografinis ansamblis „Verknė“, vadovaujamas Vaido Lengvino. Norintys įsigijo kalendorių, gavo autoriaus autografą. Susidomėję apžiūrėjo K. Venckaus parengtą senų ir naujesnių kalendorių kolekciją iš Aukštadvario gimnazijos kraštotyros muziejaus.
Prisimindami, jog nuo 1990 m. kasmet skiriama Lauryno Ivinskio premija už geriausią per metus išleistą lietuvišką kalendorių, nuoširdžiai linkime „Dzūkų kalendoriaus“ leidėjui Juozui Žitkauskui gauti šį pelnytą apdovanojimą.
Ramunė Jarmalavičiūtė,
Trakų viešosios bibliotekos Aukštadvario filialo vyr. bibliotekininkė
Komentarai