Trakų viešojoje bibliotekoje su pirmąja savo knyga – „Žmogaus ir Dievo metai“ – lankėsi kunigas Algirdas Toliatas, sulaukęs didelio būrio gerbėjų. Dar saulėtą rudens vakarą į biblioteką rinkosi ir jaunimas, ir vyresnė publika. Nenuostabu, nes kunigo Algirdo mintys ir retorika rado kelią į daugelio širdis. Kaip knygos pratarmėje rašo prof. Leonidas Donskis, A. Toliato pamokslai tai „XXI amžiaus kunigo kreipimasis į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius ir ieškančiuosius“.
Apie milžinišką šio jauno kunigo populiarumą byloja ir statistika. Knygos redaktorė Jolita Tūbelytė-Parvickienė pabrėžė, kad „Žmogaus ir Dievo metai“ – tai fenomenas šiandieninėje leidyboje. Per metus knyga išleista daugiau nei 20 000 tiražu, vos keli mūsų rašytojai gali tuo pasigirti. Dar viena staigmena renginio svečiams ir pačiam autoriui buvo ta, kad į knygos pristatymą tiesiai iš spaustuvės atkeliavo antroji kun. A. Toliato knyga „Gerumo liūnas“. Tuo pasirūpino leidykla „Tyto alba“, tad trakiečiai turėjo išskirtinę galimybę su ką tik „iškepta“ knyga susipažinti pirmieji. Bet kaip gi kunigui kilo mintis parašyti knygą?
Pirmiausia, reikėtų paminėti, kad tai, kas sugulė į šią knygą yra gyvas kunigo žodis – tai pamokslų knyga. Pamokslų, kuriuos kunigas Algirdas kiekvieną sekmadienį sako tikintiesiems. O istorija prasidėjo tuomet, kai viena šeima, besilankanti bažnyčioje, pasiūlė įrašyti kunigo pamokslus, nes norėjo jų klausytis pakartotinai, diskutuoti, aptarti juos ir išėję iš bažnyčios. Ši šeima galiausiai sukūrė tinklaraštį, į kurį keliami kunigo pamokslų garso įrašai, kad žmonės jų galėtų klausytis jiems patogiu metu. Kun. A. Toliato pamokslai transliuojami netgi per socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą. Kaip sako pats Algirdas, „net negalvojau, kad iš to tinklaraščio kažkada gims knyga, netgi dvi. Kartais reikia žengti žingsnį avansu“. Tiesa, idėja parašyti tokio žanro knygą irgi kilo ne pačiam, ją pasiūlė leidykla „Tyto alba“.
Daugeliui kyla klausimas – kurgi slypi tokia didelė kunigo Algirdo Toliato sėkmė ir populiarumas? Atsakant į šį klausimą labai tinka Rimvydo Valatkos įžvalgos, kurias jis sudėjo į antrosios knygos („Gerumo liūnas“) pratarmę: „Kad jaunas ir gražus? Gal ir ne be šito. Bet, matyt, svarbesnis čia kitas klausimas – kaip kunigas Algirdas moko Dievo žodžio? Lengvumas. Paprastumas. Atvirumas. Bet ne primityvus. <...> Stovi šalia mūsų. Kaip vienas iš mūsų. Mąsto kartu su mumis. Kankinasi dėl žodžio. Klysta ir keliasi. Ir kartu šiek tiek kitoks. Gražiai kitoks. Kas sekmadienį lipantis į sakyklą ieškoti ženklų – Šventajame Rašte ir gyvenime. Dar viename Benedikto Vanago Dakare, alpinisto Artūro Bazio įkopime, Šarūno Saukos paveiksle, Europos krepšinio čempionate. <...> Algirdo žodis – lyg trumpasis jungimas. Kibirkštis. Kurios reikia ne tik ugniai įkurti. Mūsų gyvenimams.“
Taigi, kokia šios knygos paslaptis, apibrėžti sunku. Kiekvienas skaitytojas joje randa savąją prasmę. Kaip renginio metu sakė A. Toliatas, „kiekvienas skaitytojas pratęsia knygos gyvenimą. Bendras rašymas – bendras gyvenimas“. Abi knygas kviečiame skaityti Trakų viešojoje bibliotekoje.
(Nuotr. kairėje knygos redaktorė Jolita Tūbelytė-Parvickienė)
Edita Loiba,
Trakų viešosios bibliotekos vyr. metodininkė
Komentarai