Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos informacinio raštingumo edukatorius, istorikas, genealogas Gediminas Dubonikas Lentvario bibliotekoje skaitė paskaitą apie giminės medžio sudarymą. Čia svečias atvyko kartu su Medijų ir informacinio raštingumo furgonėliu „Cookie Truck“ ir jo šauniaisiais edukatoriais.
Mokymų metu susirinkusiems dalyviams Gediminas Dubonikas atskleidė, kad mūsų laikais giminės medžio sudarymas peržengė tradicinių metodų ribą – didžioji dalis metrikų yra suskaitmenintos ir perkeltos į virtualią erdvę. Dėl to norėdami sudaryti savo giminės medį, turime tobulinti informacinio raštingumo įgūdžius ir ugdyti gebėjimą naudotis visais pagrindiniais genealoginiais informacijos šaltiniais: eais.archyvai.lt, epaveldas.lt ir kt. Paskaitos metu be genealogijos teorijos susirinkusieji mokėsi, kaip surasti informaciją senoviniuose įrašuose, domėjosi, kaip juos atrinkti, vertinti ir kaip panaudoti sudarant giminės medį. Tačiau net ir nežinant dalies faktų, pasak genealogijos entuziasto, galima juos atkurti remiantis kitais šaltiniais, tokiais kaip bažnytinės metrikos, surašymų duomenys, bajorų sąrašai, asmens dokumentai archyvuose.
Pasakojimais apie praėjusius laikus žavėjęsis nuo vaikystės, šiandien Gediminas Dubonikas padeda kitiems atrasti savo giminės istoriją. Potraukį genealogijai svečias pajuto tada, kai pats pradėjo kurti savo giminės medį.
Renginio metu edukatorius kalbėjo, kad sudarinėdami giminės medį daugiau suvokiame, kaip gyveno mūsų protėviai. Giminės medžio sudarymas – tai galimybė pagerbti, prisiminti savus protėvius, nes būtent jų dėka šiandien gyvename mes. Auditorija gavo dar vieną patarimą iš svečio, ieškantiems savo protėvių reikėtų atsisakyti noro moralizuoti, kuris kartais kyla savaime arba dėl pagrįstų nuoskaudų. Ieškodami savo protėvių mes neturėtume iš moralinės pusės vertinti jų poelgius, pasirinkimus, mąstymą. „Be to, reikia neužmiršti, kad visi protėviai turėjo gyventi tam, kad gimtume mes, todėl turime būti dėkingi prieš mus gyvenusiems artimiesiems, nes be jų nebūtų kiekvieno iš mūsų“, – sako genealogas. Dar vienas svarbus patarimas dalyviams, tai negalima delsti, atidėliojimas yra didelė klaida, nes artimųjų, galinčių papasakoti daugybę faktų, ratas vis mažėja. Pasak Gedimino Duboniko, nors protėvių paieška – tai nemažai laiko, žinių ir įgūdžių reikalaujantis užsiėmimas, šiandien tam galimybę turi beveik kiekvienas, norintis daugiau sužinoti apie savo bočius. Tai susirinkusieji išbandė praktiškai mokymų metu, ieškant artimųjų pagal pavardes, vardus, gimimo datas ir t. t. Visi suprato, kiek reikia nemažai žinoti faktų ir kiek laiko, kantrybės reikia turėti, ieškant archyvinės informacijos.
Mūsų protėviai, nemokėdami nei rašyti, nei skaityti, savo senolius irgi įamžindavo, tik kitaip. „Seneliai ar tėvai vaikus, anūkus mokydavo mintinai protėvių vardų, svarbiausių jų gyvenimo įvykių. Tokios „pamokos“ buvo tarsi skirtingas kartas emociniu ryšiu sujungiantis tiltas. Po daugybės metų užaugęs jaunimas to jau mokė savo palikuonis“, – atskleidžia specialistas. Juk ne veltui iki mūsų dienų išliko posakis, kad žmogus gyvas tol, kol yra prisimenamas.
Dėkojame Gediminui už šią įdomią, naudingą paskaitą ir mokymus, kuriuose dalyviai sužinojo daug istoriškai svarbių dalykų bei praktiškų patarimų, kaip sukurti savo giminės medį.
Rūta Minkevičienė,
Trakų viešosios bibliotekos Lentvario padalinio vyr. bibliotekininkė
Komentarai