Žodis „mandala“, išvertus iš senovinės Indų sanskrito kalbos, reiškia „ratas“, „apskritimas“. Tai daugiau nei 2000 metų senumo dvasinio meno forma, jos randamos beveik visose pasaulio kultūrose – ne tik pas Tibeto budistus vienuolius, ne tik majų civilizacijoje kitame žemyne, bet ir krikščioniškų bažnyčių vitražuose gausu apskritimų su simetriškais simboliais ir figūromis, kurie išreiškia viso pasaulio kūrinių harmoniją su kūrėju. Apskritimo forma yra begalybės, užbaigtumo, pilnatvės, dieviškumo simbolis.
Europoje pirmas apie mandalas prabilo žymus psichologas, filosofas Karlas Gustavas Jungas. Jis stebėjo savo pacientus, kurie terapijos metu spontaniškai pradėdavo piešti piešinius rate, labai panašius į mandalas. Jungas pradėjo ne tik tyrinėti savo pacientų piešinius, bet ir pats juos piešė. Jis pastebėjo, kad mandalų spalvos, formos ir simbolika atspindi žmogaus psichologinę būseną. Ko gero, todėl šiandien taip išpopuliarėjo mandalų spalvinimo knygos – žmonės domisi psichologija, savęs ir aplinkinių žmonių pažinimu, siekia nusiraminti, atsiriboti nuo supančio pasaulio ir atrasti harmoniją su pačiu savimi ir kitais.
Mandalų spalvinimo konkurso idėja kilo stebint vaikus ir paauglius, norėjosi sudominti juos neįprasta veikla, supažindinti su naujais, dar neišbandytais dalykais, leisti jiems pasitikrinti savo sugebėjimus. Mandalas kiekvienas spalvino pagal savo laiko galimybes. Į Senųjų Trakų biblioteką dažnai užsuka vaikai, laukiantys autobuso, tad jie spalvino, kol laukė kelionės namo, kai kurie netgi praleisdavo savo autobusą, norėdami pratęsti spalvinimą.
Mandalas rinkomės individualiai, o tai padėjo atsiskleisti asmeniniams talentams, charakterio ir temperamento savybėms. Piešiniai, patinkantys vieniems, visiškai nepatiko kitiems. Spalvų ir fono parinkimas taip pat parodė vaikų charakterių skirtumus – visa tai buvo nuostabus eksperimentas patiems vaikams. Į šį nuotykį leidosi net paaugliai berniukai, kurie paprastai nesidomi piešimu – jiems patiko tai, kad nemokėdami profesionaliai piešti, jie gali sukurti nuostabų paveikslą, kurį galima įrėminti ir pasikabinti ant sienos. Konkurse dalyvavo visi vaikai, kurie Senųjų Trakų bibliotekoje lankosi kasdien, taip kiekvieną dieną skirdami šiek tiek laiko jie tobulino savo kūrinį. Čia atsiskleidė ne tik meniniai sugebėjimai, bet ir kantrybės ribos. Vienų vaikų kantrybė baigėsi ties pirmu piešiniu, o kai kurių berniukų ir mergaičių noras spalvinti augo vis labiau. Buvo įdomu stebėti, kaip vieni vaikai pradeda spalvinti nuo vidurio, o kiti nuo išorės, kaip renkasi spalvas. Man, kaip bibliotekininkei, tai padėjo geriau pažinti vaikus, kuriuos matau kiekvieną dieną, jų individualias savybes ir poreikius.
Kai visų mandalos buvo baigtos, bibliotekoje paskelbėme balsavimo pradžią – patys vaikai ir kiti bibliotekos lankytojai galėjo balsuoti už labiausiai patikusį piešinį. Kadangi vaikai balsavo už savo draugus, kiti lankytojai atsvėrė jų šališkumą. Kai atėjo „Ta Diena“, kai balsavimo dėžutė buvo atidaryta, vaikai užgniaužę kvapą laukė, kol paaiškės laimėtojai. Pirmoji vieta atiteko Gintarei Tomkovidaitei, antra – Ernestui Bedulskiui, o trečia – Emilijai Svirinavičiūtei. Prizais buvo rėmeliai, skirti įsirėminti savo nupieštą mandalą. Laimėtojai pagaliau pamatė, kaip jų mandala atrodo rėmelyje, o vaizdas tikrai buvo nuostabus. Kai kurie vaikai pasibaigus konkursui įsigijo mandalų spalvinimo knygas.
Manau, kiekvienas iš jų prisimins šį konkursą kaip nuotykį, gerą bendravimą – juk visi kartu galėjo smagiai ir turiningai leisti laiką ne tik prie kompiuterio.
Natalja Bartkuvienė,
Trakų viešosios bibliotekos Senųjų Trakų filialo vyr. bibliotekininkė
Komentarai