Vasario 24-oji – Vieversio diena. Tai – vienas iš pirmųjų sparnuočių, pavasarį sugrįžtančių į mūsų šalį iš šiltųjų kraštų. Jis laikomas pavasario šaukliu. Vieversėlis yra lietuvių artojų draugas bei nuolatinis palydovas. Onuškio biblioteka su Aukštadvario mokyklos-darželio „Gandriukas“ paruošiamosios grupės auklėtiniais minėjo vieversėlio sugrįžimo šventę.
Pavasario švenčių papročiai ir apeigos nuo žilos senovės buvo susieti su pasiruošimu besiartinantiems žemės ūkio darbams. Pavasaris pas žemdirbį ateidavo ne su kalendoriniu pavasario pavadinimu, bet su pirmuoju vieversio pasirodymu. Tai apytiksliai buvo vasario 24 d. Ji nuo žilos senovės vadinama Vieversio diena. Buvo manoma, kuo vieversys pasirodys anksčiau ir užgiedos savo pavasarinę giesmę, tuo greičiau ateis pavasaris. Tikėta, kad, jei nori būti labai greitas, reikia šią dieną du kartus apibėgti aplink trobą, nubėgti į kaimo galą ir atgal. Tuomet būsi greitas kaip vieversys. Vieversio dieną nedera šukuotis – vištos vasarą daržus iškapstys.
Kad vaikučiai būtų greiti, bėgiojo kiemelyje, o mergaitės sniegeliu veidelius pasitrynė, kad visada jie būtų skaistūs. Drauge gaminomės paukštelius, kurie bibliotekoje sutūpė į nuostabių darbelių parodą. Saulutė kiekvieną dieną šildo vis labiau ir sniegelis vis dažniau virsta balute, kurioje drąsuoliai paukštukai sukiša snapelius, o tada kyla į dangų ir čiulba vis garsiau ir garsiau. Belieka tikėtis, kad vieversėlis sugrįš ir parneš žinią, kad pavasaris jau ne už kalnų.
Nuoširdų ačiū sakau vaikams, kurie kuria nuostabius darbelius, o ypač dėkoju mokytojai Jolantai, kuri niekada neatsisako bendradarbiauti ir savo įtemptoje darbo dienoje randa laisvo laiko ir mums.
Inga Gackienė
Trakų viešosios bibliotekos Onuškio filialo vyr. bibliotekininkė
Komentarai