Lentvario dvaras laikomas vienu gražiausių Lietuvos dvarų, kurio svarbiausias akcentas – rūmai. Dvaras klestėti ėmė nuo 1850 m., kai savininku tapo vienas turtingiausių Lietuvos žemvaldžių grafas Juozapas Tiškevičius, daug investavęs į pramonę ir prekybą. Jis čia įsirengė rezidenciją su nuostabaus grožio kalnų peizažą atkartojančiu parku, sukurtu garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė. Aukso amžių dvaras išgyveno, kai jį paveldėjo Juozapo sūnus Vladislovas Tiškevičius – didelis eruditas, meno žinovas, kolekcininkas ir mecenatas. Jis perstatė rūmus angliškuoju Tiudorų stiliumi, praplėtė parką. Dėl stataus šešių aukštų bokšto ir neogotikinių formų rūmai tapo panašūs į pilį. Valdant Vladislovui Tiškevičiui dvaras tapo tikru kultūros centru: čia buvo galima pažiūrėti kiną, vyko spektakliai ir koncertai, dviračių ir žirgų lenktynės, rūmuose puikavosi meno kūrinių kolekcijos, ant ežero kranto stovėjo gausiai lankoma įspūdinga „Rivjeros“ kavinė ir viešbutis, muzikantai šeimininkams ir svečiams grodavo iš ežere plaukiojančių valčių. Dvaro klestėjimo laikais taip pat buvo daug ūkio pastatų: arklidės, karvidės, daržinė, vandens bokštas, vežiminė ir tarnų namas, vandens malūnas ir kiti pastatai, kai kurie iš jų išlikę iki šių dienų. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare įsikūrė ligoninė, kurios vyriausiuoju gydytoju buvo Vladislovas Tiškevičius. Antrojo pasaulinio karo metais dvare įsikūrė kariškiai, vėliau – kolūkis, garsaus Lentvario kilimų fabriko administracija. Ištvėrę du pasaulinius karus ir sovietmetį, rūmai šiuo metu yra restauruojami.