Tikras talentas rašyti apie gyvenimiškas situacijas intelektualiai, su humoru, giliai ir dar taip asmeniškai. Dar didesnis talentas visas jas sujungti, vienodai kruopščiai išpildyti ir pasakojimu pataikyti tiesiai skaitytojui į širdį. Taip apie Patricijos Tilvikaitės debiutinį romaną pasisakė knygų ir gyvenimo tinklaraštininkė Nora Žaliūkė.
Visi atkeliavę į susitikimą su Patricija Tilvikaite Trakų viešojoje bibliotekoje rugsėjo 20 d. galėjo tuom įsitikinti patys.
Patricija Tilvikaitė – jaunosios kartos žurnalistė, dirbanti leidybos srityje, sociologė, kriminologė, lygių teisių aktyvistė. Kartu su geriausia drauge įkūrė ir rašo apžvalgas apie knygas instagramo paskyroje „book.duo“. Šių metų Vilniaus knygų mugėje debiutavo kaip rašytoja – pristatė debiutinį savo romaną „Svetimkūniai“.
Vos išmokusi skaityti ir būdama dar visai maža mergaitė, Patricija taip pamėgo skaityti, kad didžiausia bausmė jai būtų to netekti. Net vaikystėje tėvai, norėdami ją nubausti, drausdavo kurį laiką skaityti, kad ir kaip keistai tai neskambėtų. Susitikimo metu Patricija pasakojo, kad išmoko anksti skaityti todėl, nes pabosdavo prašyti tėvų ir ilgai laukti, kol jai paskaitys pasaką.
Paklausus, kaip gimė mintis parašyti „Svetimkūnius“, viešnia atsakė, kad labai dažnai pačiai gyvenime teko pasijausti svetimkūniu. O kai tylėti buvo labai sunku, ,,Svetimkūniai“ tapo tarsi terapija, kuri išlaisvina ne tik ją pačią, bet ir ne vieną skaitytoją, kuris išgyveno tuos pačius jausmus, bet slėpė juos giliai savo viduje.
Apie šį romaną žurnalistė Lavija Šurnaitė rašo taip:
„Ar tavo artimieji, o svarbiausia tavo mama gali tapti didžiausią emocinį skausmą sukeliančiu žmogumi? Kaip neadekvačiai, neleistinai, demoralizuojančiai gali elgtis žmogus, kuris devynis mėnesius nešiojo tave savo įsčiose, pagimdė ir turėjo tapti didžiausia užuovėja pasaulyje. Kaip moteris, kurios meilės, palaikymo ir šilumos natūraliai tikėjaisi, iš kurios kūno atėjai, tampa tavo gyvenimo svetimkūniu. Kaip sepija, kuri vis nepristinga leisti juodą rašalą į didelį debesį, kuriame ir skendi pagrindinė romano veikėja Meda.
Knygos autorei 27-eri, bet skaudžių patirčių jos gyvenime, kuriuos ji ir vadina svetimkūniais, jau apstu. P. Tilvikaitė ne iš nuogirdų patyrusi toksišką elgesį iš artimųjų, labai įtaigiai sukūrė ir visą pasakojimo veikėjų portretų galeriją. Pasivaikščiojus po tą galeriją nejučia atpažįsti kuriamus charakterius – kažką iš jų esi sutikęs savo gyvenime, kažkurie apnuogina ir reflektuoja tave patį. Iš pirmo žvilgsnio lengva atrodanti knyga (nes skaitosi ji labai lengvai ir greitai) palieka poskonį, kuris vis grąžina pamąstyti, kokius santykius ir kaip mes kuriame su savo pačiais artimiausiais – su tais, kurie atėjo į mūsų gyvenimą per kraujo ryšį, ir su tais, kuriuos į savo gyvenimą įsileidome plačiai atlapoję duris. Ką jie daro su mumis ir mums, ir ką mes darome jiems.
Romane gausu lengvai atpažįstamų vietų, dialogų, situacijų, stereotipų, žmonių tipažų. Autorė meistriškai visa tai barsto ironijos, nusivylimo, bet tuo pačių negęstančios vilties ir optimizmo prieskoniais. Gavosi tikra, gyvenimiška, skaudi, linksma, tikroviška ir paliečianti debiutinė Tilvikaitės knyga“.
Tai – pasakojimas apie žmones, turinčius daug pasiteisinimų dėl to, kokie yra. Dar daugiau dėl to, kokie nėra.
Susitikimo metu Patricija pasakojo, kad atvirai dalinantis savo išgyvenimais jai vis dar skauda, bet tame ji mato didžiulę prasmę, kadangi tokių kaip ji „svetimkūnių“ yra labai daug. Jų sutinkame kiekvienoje aplinkoje, kurioje tik bebūtume nuo mažų dienų: vaikų darželyje, mokykloje, universitete, darbuose, savo šeimose... Tik ne visi išdrįsta apie tai kalbėti garsiai. O paskaičius romaną ir jame atpažinus save, gyventi pasidaro lengviau. Nes žinai, kad esi ne vienas toks ir galiausiai suvoki, kad problema esi ne tu, o tironizmas tvyrantis aplink tave.
Kristina Serapinienė,
Trakų viešosios bibliotekos
Suaugusių vartotojų skyriaus vedėja
Komentarai