Gedulo ir vilties diena mums, Rūdiškių bendruomenei, yra svarbi ir reikšminga, padedanti ne tik prisiminti, bet ir dar atkakliau skleisti žinią apie šalies istorinę atmintį, skaudžią lietuvių patirtį, kurios nevalia pamiršti. Prisimename ir pagerbiame masinio nekaltų žmonių trėmimo į Sibiro platybes aukas.
Iš Rūdiškių geležinkelio stoties į Sovietų Sąjungos gilumą taip pat buvo masiškai tremiami Lietuvos gyventojai. Apie tai byloja stoties sienoje įtvirtinta atminimo lenta.
Birželio 14 d., penktadienį, Rūdiškių geležinkelio stotyje buvo minima ši skaudi Lietuvai data. Į minėjimą atvyko Trakų rajono savivaldybės vicemerė Jolanta Abucevičienė, savivaldybės administracijos direktorė Dovilė Daudaitė, Rūdiškių seniūnas Petras Sabaliauskas, Rūdiškių kultūros centro bei miesto bibliotekos darbuotojai, Rūdiškių gimnazijos administracija, mokytojos bei gausus būrys jaunosios kartos atstovų. Prisiminimais apie žiaurius 1941–1952 m. Lietuvai įvykius, trėmimus ir išgyvenimus nežmoniškose sąlygose dalijosi tremtiniai Lionė Verseckienė, Jonas Streckas, Rūdiškių seniūnijoje gyvenanti aktorė Dalia Overaitė. Susirinkusiesiems skambėjo Rūdiškių kultūros centro folkloro ansamblis „Diemedis“ (vadovė Dalė Žalpienė) dainos. Atėjusieji prie atminimo lentos uždegė žvakutes bei padėjo gėlių. Tylos minute buvo pagerbti tie, kurie niekada negrįžo namo.
Po minėjimo geležinkelio stotyje – visi patraukė į Rūdiškių kultūros centrą, ten Rūdiškių miesto biblioteka pakvietė pasižiūrėti Audriaus Juzėno filmą „Ekskursantė“.
Filmas sukurtas pagal tikrą 11-metės mergaitės iš Lietuvos istoriją. Pabėgusi iš tremtiniais perpildyto krovininio traukinio, vežusio ją ir jos šeimą į Sibirą, ji įveikė 6 000 km kelią (ilgą ir kupiną pavojų bei nuotykių) namo – į Lietuvą.
Keliaudama ji sutiko įvairių žmonių: vargšę rusų moterį, gyvenančią apleistame kaime taigoje, prasigėrusį vairuotoją, traukinio konduktorių, iš lagerių pabėgusių plėšikų gaują, žiaurų daktarą, dirbantį vaikų lageryje, įsimylėjusį lėktuvo pilotą, NKVD narį ir NKVD kareivius, medžiojančius lietuvių partizanus... Ir visi jie sutrumpino mergaitės kelionę į Tėvynę, rizikuodami ne tik asmenine laisve, bet ir gyvybe. Kai kurie jos sutikti žmonės ją žlugdė, kai kurie abejingai nusisuko ir netrukdė jos kelionei. Tik keli jų sutiko pagelbėti įgyvendinti jos viltį grįžti namo, į Lietuvą.
Tai – filmas apie viltį ir lemtį, meilę ir draugystę, pasiaukojimą ir geraširdiškumą bei neišmatuojamą meilę savo kraštui, savo Tėvynei...
Birželio 14-oji – ne tik tautos gedulo, bet ir vilties diena. Vilties išgyventi, vilties sugrįžti į tėvynę, vilties išvysti savo artimuosius. Viltis palaikė tremtinius ir kalinius sunkiausiais jų gyvenimo metais, suteikė jėgų ir tvirtybės. Jie sugrįžo – gyvi ir mirę, kad atgultų amžinam poilsiui savo žemėje.
Laima Franckevičienė,
Trakų viešosios bibliotekos Rūdiškių padalinio vedėja
Komentarai