Trakų viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje eksponuojama debiutinė Jolantos Zavackienės siuvinėjimo kryželiu darbų paroda „Kai lieka laiko...“ (1998–2018). Vienas siuvinio motyvas buvo publikuotas 2019 m. darbo kalendoriuje. Siūlome trumputį interviu su autore.
L. Adomavičienė. Kas Jus paskatino siuvinėti? Ar šį pomėgį turite nuo mažų dienų?
J. Zavackienė. Potraukį rankdarbiams paveldėjau iš mamos. Ji visada laisvalaikiu megzdavo megztinius, pirštines, šalikus, puošdavo namus nertomis servetėlėmis, pagalvėlėmis, takais... Nuo paauglystės mėgdavau megzti, nerti, siūti. Pradžioje siuvinėjau servetėles, staltieses, vėliau – patalėlius vaikams.
Jūsų kūryba prasidėjo nuo vaikystės motyvų, floristikos (japoniškieji klevai, pievos gėlių), peizažų, animacinių herojų... Kas Jus įkvepia?
Pirmus paveikslėlius išsiuvinėjau vaikų kambariui, kai jie dar buvo maži. Schemas radau žurnale „Burda“ ir nutariau pabandyti. Šiais laikais internete ir specializuotuose žurnaluose galima rasti gražiausių paveikslų ir siuvinėjimo schemų. Čia daugiausia randu naujų idėjų. Siuvinėdama paveikslą, jau žinau, kur jį pakabinsiu ar kažkam padovanosiu, kas juo tikrai apsidžiaugs.
Vienas iš darbų įrėmintas senoviniu rėmu. Gal šis rėmas turi savo istoriją?
Kažkada tai buvo veidrodžio rėmas. Jis man pasirodė labai tinkamas įrėminti Kalėdų eglutę.
Kokiu metu dažniausiai siuvinėjate? Kiek laiko užtrunka vieno kūrinio siuvinėjimas?
Įprastai siuvinėju vakarais prieš miegą. Pirmuosius paveiksliukus išsiuvinėjau per porą savaičių, nes labai norėjosi išvysti rezultatą. Didžiųjų paveikslų, kuriuose daugybė spalvų ir visiškai išsiuvinėtas fonas, siuvinėjimas užtrukdavo net metus. Daugiausiai siuvinėju ant siuvinėjimui skirto audinio (kanvos) ir lino.
Kaip kito Jūsų kūryba? Žvelgiant iš laiko perspektyvos.
Paskutiniu metu labiau patinka siuvinėti didelius paveikslus gamtos motyvais. Siuvinėjimas, kaip ir bet kokia kita kūryba, suteikia daug malonumo – man kaip meditacija, būdas pabėgti nuo rūpesčių, atsipalaidavimas po įtemptos darbo dienos. Pasiimi medžiagos gabalėlį, adatą, siūlus, schemą ir pradedi skaičiuoti dygsnelius, tai galvoje nebelieka vietos kitokioms mintims, užsimiršta visi rūpesčiai.
Kviečiame pasigėrėti J. Zavackienės darbais!
Laimutė Adomavičienė,
Trakų viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriaus
vyr. bibliotekininkė
Komentarai