Praėjo daugiau kaip 80 metų nuo tragiškų įvykių, kurie ištiko mūsų tautą. 1941 m. birželio 14 d. prasidėjo masiniai lietuvių areštai ir trėmimai.
Žmonės ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sibirą. Jie buvo vežami krovininių traukinių vagonuose. Tremtyje atsidūrė geriausi mūsų tautos žmonės. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 tūkst. gyventojų, apie 28 tūkst. iš jų jau niekada negrįžo, atgulė Sibiro žemėje. Lentvario mieste gyvena nemažai šeimų, išgyvenusių tremties dalią. 1995 m. buvo įkurta Lentvario politinių kalinių ir tremtinių organizacija bei Lentvario politinių kalinių ir tremtinių choras „Viltis“. Buvusius tremtinius į chorą jungtis paskatino ir subūrė meilė dainai bei Tėvynei. Bėgant metams kolektyvas augo ir keitėsi – jame pradėjo dalyvauti ir kiti lentvariečiai. Šis choras kitais metais švęs savo 30-ies metų jubiliejų. Minint Gedulo ir vilties dieną į susitikimą miesto bibliotekoje susirinko Lentvario bendruomenė, tarp jų – tremtiniai ir tremtinių choro „Viltis“ dalyviai, kurie viso renginio metu dainavo puikias lietuvių patriotines bei žinomas dainas, pritariant visiems svečiams. Tai pat skambėjo ir eilės, kurias parašė tremtinė Marija Skliutienė bei tremtinys Lietuvos partizanas ir poetas Stasys Kuodzevičius.
Popietės metu išgyvenimais ir prisiminimais apie tremtį dalijosi šių tragiškų įvykių liudininkai, tremtiniai Marijona Kacėnienė, Onutė Černiauskienė, Alfonsas ir Bronė Daudos. Marijona Skliutaitė-Kacėnienė buvo ištremta su šeima 1948 m., iš Dzūkijos kaimo į Krasnojarsko kraštą. Dirbo miškų ūkyje (net vaikai) – kirto, genėjo, krovė ir upe plukdė medžius, nesvarbu, koks buvo metų laikas ir oras, o temperatūra kartais siekdavo -50 laipsnių. Maisto gaudavo tik mažą duonos gabalėlį ir vandens. Jie neturėjo jokios laisvės ir teisių, buvo sakoma, kad jie nuteisti (be kaltės) iki gyvos galvos. Tremtyje Marijona sukūrė šeimą su Alfonsu ir susilaukė dukrelės Onutės. 1957 m. Kacėnai grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Lentvaryje. Abu dirbo Lentvario kilimų fabrike. Tėvynėje taip pat nebuvo lengva, tuometinė valdžia juos laikė liaudies priešais, tą nuolatos primindami.
Onutė Černiauskienė buvo ištremta į Irkutsko sritį. Šeima tremtyje neteko mamos, ją užaugino vyresni broliai, daug teko jai patirti vargo. Grįžusi iš tremties apsigyveno Lentvaryje ir įsidarbino Lentvario kilimų fabrike.
Išgyvenimais Sibire dalijosi Bronė ir Alfonsas Daudos, kurie buvo kilę iš Varėnos rajono, Burbonių kaimo, gyveno kaimynystėje. Beje, jie buvo ištremti kartu tais pačiais 1948 m. Tremtyje vienas kito ilgai ieškojo, kol surado, vėliau sukūrė gražią šeimą ir jau atšventė deimantines vestuves.
Senoliai dalijosi prisiminimais apie jų nežmonišką gabenimą prigrūstuose gyvuliniuose vagonuose, kurie buvo be langų, kentėjo šaltį, badą, baisius pažeminimus. Juos palaikė tik mintis apie savo gimtinę ir daina...
Pokalbio su svečiais metu nebuvo galima nepastebėti iš šių senolių akių sklindančios šviesos, šilumos ir optimizmo. Jie buvo kupini energijos, kuria dalijosi su kitais. Dėkojame mūsų tremtiniams ir svečiams už suteiktą galimybę prisiliesti prie gyvos istorijos. Linkime jiems dar daug gražių ir prasmingų metų savo Tėvynėje.
Rūta Minkevičienė,
Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Lentvario padalinio vyr. bibliotekininkė
Komentarai