Mielieji skaitytojai, pristatome Jums rubriką – Neišgalvoti herojai, kurioje visus metus sieksime supažindinti su svarbiomis Lietuvai istorinėmis, žymiomis ir iškiliomis asmenybėmis, kurių sukaktis minime 2017 metais. Šį kartą rubrikoje – Šatrijos Ragana.
Šiemet minime Marijos Pečkauskaitės, visiems žinomos slapyvardžiu Šatrijos Ragana, 140-ąsias gimimo metines. Lyrinės psichologinės prozos pradininkė lietuvių literatūroje, vertėja, pedagogė ir nacionalinio judėjimo dalyvė Marija Pečkauskaitė į lietuvių literatūrą atėjo nesunkiai, tarsi savaime. Nors namuose kalbėjo tik lenkiškai, pramokusi lietuviškų žodžių, ji pradėjo rašyti. Rašytojos bičiulis Povilas Višinskis ją praminė ir meiliai vadino raganėle dėl juodų plaukų ir juodų didelių akių. Po vienos išvykos į Šatrijos kalną (aukščiausias Žemaitijos kalnas, esantis netoli jos gimtųjų vietų), kurioje dalyvavo ir Vaižgantas, jai prigijo ir Šatrijos epitetas. Taip atsirado Šatrijos Raganos slapyvardis.
Būsimoji rašytoja gimė 1877 m. kovo 8 d. Mėdingėnų dvare (dabar Plungės raj., Žlibinų apyl.) savo motinos Stanislovos Šiukštaitės tėviškėje. Iki dešimties metų Marija augo Labūnavos dvare (dabar Kelmės raj., Kolainių apyl.). Nors Marija augo ir brendo lenkiškoje aplinkoje, bet tėvai abi savo dukras – Mariją ir Sofiją lavino daugiau iš dvarininkų savigarbos, nesitikėdami, kad mokslas bus jų pragyvenimo šaltinis. Mariją tėvai ruošė šeimai, o ne visuomenei. Pagal tradiciją mergaitė turėjo ištekėti, auklėti vaikus, prižiūrėti namus. Gal dėl Marijos ir turėta didesnių ambicijų, nes ji buvo itin muzikali, netgi galvojo apie pianistės karjerą, tačiau atmetė šią galimybę kaip nerealią dėl finansinės padėties ir neišvengiamo atotrūkio nuo gimtinės.
1891 m. vasarą Povilas Višinskis, Ušnėnų kaimo valstiečio sūnus, mokęsis Šiaulių gimnazijoje, pakviečiamas pas Pečkauskus, kad pamokytų vyriausiąjį sūnų Steponą. Taip Povilas tapo šeimoje įprastu, jaukiu žmogumi, esmingai paveikusiu Mariją. Pastarasis užkrečia dvarininkaitę lietuviškomis idėjomis – perrašinėja lietuviškas dainas. P. Višinskio paskatinta prisidėti prie lietuvybės puoselėjimo Marija su dideliu entuziazmu mokėsi lietuvių kalbos ir pramokusi kalbą, ja toliau kalbėjo. Taip lavinama mergaitė buvo parengta egzaminams į Petrapilio šv. Kotrynos gimnaziją, kur 1892 m. įstojo į 3 klasę. Mokėsi gerai, bet susirgo ir grįžo į namus, čia privačiai tęsė gimnazijos kursą. P. Višinskis padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą ir, be viso to, labai Mariją mylėjo, tačiau nesulaukė iš jos tokio paties jausmo.
Mokytis lietuviškai padėjo ne tik P. Višinskis, bet ir kunigas K. Bukantas. Marijos ir K. Bukanto tėvai buvo seni pažįstami – lankydavosi vieni pas kitus. Pamažu Marijos ir kunigo draugystė peraugo į meilę, trukusią iki mirties. K. Bukantas Marijai – idealus vyras: muzikantas, poetas, lietuvis, patriotas, bet Dievui duoti įžadai aukščiau asmeninių. K. Bukanto vizitus pas Mariją nutraukė jos tėvas.
Savo pedagoginius polinkius, kūrybinį talentą rašytoja siekė sustiprinti aukštosiomis studijomis: 1905–1907 m. išvažiavo į Šveicariją, Ciuricho ir Fribūro universitetus (juose galėjo mokytis ir moterys). Šveicarijoje studijavo vokiečių ir prancūzų literatūras, klausėsi sociologijos, filosofijos, estetikos, teologijos ir pedagogikos kursų, dalyvavo lietuvių studentų draugijų veikloje. Ciuricho universiteto dėstytoją, žymų vokiečių pedagogą, filosofą, sociologą Frydrichą Vilhelmą Fersterį (Friedrich Wilhelm Foerster, 1869–1966) laikė savo mokytoju, domėjosi šio autoriaus krikščioniškosios pedagogikos darbais, rėmėsi jo idėjomis pedagoginėje praktikoje ir raštuose. Lietuvos visuomenę su Fersterio pedagoginėmis idėjomis Pečkauskaitė supažindino 1912 m. išleistoje knygoje „Jaunuomenės auklėjimas“.
Grįžusi iš Šveicarijos, Pečkauskaitė bandė įsikurti Vilniuje, kur stiprėjo lietuvių kultūrinis gyvenimas, – kartu su seserimi 1908 m. čia įsteigė knygyną. Netrukus gavo pasiūlymą dirbti pirmojoje lietuviškoje mergaičių progimnazijoje. Dar prieš studijas buvo mąsčiusi apie vaikų, ypač mergaičių, lavinimo poreikį Lietuvoje, suvokė jo svarbą, tad 1909 m., uždariusi knygyną, Pečkauskaitė išvažiavo į Marijampolę, kur tapo mokyklos ir mergaičių bendrabučio vedėja, mokė lietuvių kalbos, istorijos ir vedė mergaičių kas savaitę labai lauktas ir mėgtas auklėjimo valandėles. Ne viena buvusių Pečkauskaitės mokinių pabrėžė lemiamą mokytojos vaidmenį savo gyvenime formuojant charakterį, vertybes, gėrio supratimą.
Šatrijos Ragana rašė tiek suaugusiesiems, tiek vaikams ir net paaugusiems vaikams, kas tuo metu dar buvo gana neįprasta. Kitų raginama ir matydama vaikų literatūros trūkumą ji kai kuriuos tekstus specialiai rašė vaikams arba paaugusiems vaikams, pavyzdžiui, apysaką „Vincas Stonis“ (1906), pjesę „Nepasisekė Marytei“ (1906), „Lietuvos senovės istorijos pasakos“ (1907). O kai kurie tekstai savaime yra perėję į vaikų skaitybą tai: „Iš daktaro pasakojimų“ (1904) „Į šviesą“ (1908) „Irkos tragedija“ (1924). Jai kaip pedagogei buvo svarbios švietėjiškos, pozityvistinės idėjos – daugelyje vaikų literatūrai priskirtinų jos kūrinių pasižymi mokslo siekimo, lavinimosi idėjomis.
Minint rašytojos, lietuviško žodžio skleidėjos ir puoselėtojos 140-ąsias gimimo metines Paluknio bibliotekoje nuo kovo 1 iki 31 d. veikia literatūrinė paroda, o kovo 8 d. vaikai susirinko į popietinius skaitymus, supažindinančius šių dienų skaitytojus su svarbiais istoriniais faktais, perteiktais vaikams suprantama ir priimtina pasakų kalba.
Dar prieš popietę, kovo pradžioje, vaikams buvo išdalintos Šatrijos Raganos „Lietuvos senovės istorijos pasakos“, kurias reikėjo perskaityti prieš atvykstant į renginį. Popietės metu susirinkusiems vaikams buvo pristatyta rašytojos biografija, apžvelgta jos spaudinių paroda. Vieni vaikai dalinosi savo perskaitytomis istorijomis, kiti skaitė, taip susipažindami ne tik su rašytojos kūryba, bet ir su Lietuvos istorija, kuri patraukli ir suprantama trumpų pasakų kalba. Popietės metu susirinkusieji gavo naudingų žinių apie Lietuvos tūkstantmetę istoriją, atgimstančią įspūdinguose rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos pasakojimuose.
Vaikai džiaugėsi galėdami pasidalinti savo žiniomis apie perskaitytus tekstus. Pokalbiai apie knygas vyko keliais būdais: panašūs į draugų pasišnekučiavimus bei teminė diskusija. Pokalbiai skatina dar atidžiau permąstyti tai, ką perskaitėme, suvokti, kas vyksta su mumis. Drąsiausi komentavo perskaitytus tekstus, perteikdami ir savo istorijas, paremtas asmeniniais išgyvenimais. Ne mažiau svarbūs yra vaikų atpasakoti kūriniai, kurie turi papildomų ypatybių. Jaunus skaitytojus patraukė subtiliai atskleisti herojų vidiniai išgyvenimai, ypač psichologiniu požiūriu įtikinamai pavaizduota jų išgyvenimų istorija bei to meto lietuvių visuomeninio, kultūrinio gyvenimo aktualijos (tautinis sąjūdis, lietuviškos literatūros skaitymas, mokymasis lietuvių kalbos ir pan.).
Skaitymas yra mąstymo instrumentas. Bibliotekininkai, kaip ir mokytojai, jaučia atsakomybę prieš vaikus, siekia atvesti juos į skaitymo pasaulį. Tokių renginių metu, kai dalinamasi asmeniniai įspūdžiais, kuriamas ir glaudesnis santykis su vaikais.
Už aktyvų dalyvavimą bibliotekos veikloje, garsinius skaitymus, teksto suvokimą mokiniai buvo apdovanoti knygų skirtukais su Paluknio bibliotekos vaizdu ir informacija bei pavaišinti saldėsiais.
Teminės literatūros parodos iki kovo 31 d. taip pat veikia Trakų viešojoje ir Tiltų bibliotekose.
Danutė Nekulsian,
Trakų viešosios bibliotekos
Paluknio filialo vedėja
Komentarai