Paklausiau vieno berniuko, ar jis žino, kas yra knygnešys. Atsakymas buvo nustebusios akys ir gūžtelėjimas pečiais. Nenuostabu – daugiau nei 100 metų praėjo nuo tų laikų, kai lietuviai atgavo galimybę rašyti, leisti knygas, mokytis lietuvių kalba ir lotyniškais rašmenimis.
Kovo 16-ąją Lietuvoje minime Knygnešio dieną – tai buvo puiki proga susitikti Aukštadvario bibliotekoje ir prisiminti tą sunkų 40 metų trukusį išbandymą lietuviškai raštijai, kai nuo 1864 m. iki 1904 m. buvo uždrausta lietuviška spauda. Carinės Rusijos vyriausybė šiuo draudimu mėgino slopinti tautiškumą, stabdyti kultūrinę, socialinę šalies raidą. Nukentėjo ir švietimas, juk mokyklose buvo mokoma rusų kalba iš rusiškų vadovėlių. Nepaisant to, tuometinės Rusijos imperijos teritorijoje lietuviai buvo viena raštingiausių tautų. Gali būti, kad draudimai tik paskatino mūsų gana užsispyrusią, atkaklią tautą išsaugoti savo raštą, kalbą ir tautinį identitetą. Tuo metu ir atsirado nauja „profesija“ – knygnešystė, kurios pavadinimą sunku išversti į kitas kalbas, nes daugiau nė viena tauta nebuvo susidūrusi su tokiu reiškiniu. Mums, lietuviams, knygnešio vardas – tai didvyriškumas, drąsa, pasiaukojimas. Neretai dokumentuose užfiksuoti tuometinės valdžios atstovų susidūrimai su knygų gabentojais panašūs į veiksmo filmų scenarijų su šaudymais, gaudynėmis ir slėpynėmis, kartais ir su tragiška pabaiga.
Knygnešio dienos minėjimo dalyviams buvo pristatyta literatūros paroda „Knygnešystė – tai karas be fronto linijos“. Joje matėme istorinę, dokumentinę, grožinę, vaizdinę medžiagą. Bene įdomiausias ir vertingiausias eksponatas – 1903 m. Bitėnuose M. Jankaus spaustuvėje išleista Lazdynų Pelėdos apysaka „Klajūnas“. Tas kuklus, pilkais nuskaitytais viršeliais leidinukas jaunimui buvo akivaizdus pasipriešinimo lietuviškos spaudos draudimui įrodymas. Įdomu buvo pavartyti fotografuotinį 1889 m. „Varpo“ laikraščio leidimą, pamatyti, kaip atrodė to meto vadovėlių, elementorių viršeliai, kai kurie iš jų atspausdinti vadinamąja „graždanka“ – rusiškais kirilicos rašmenimis. Prisiminėme Aukštadvario krašte veikusius lietuviškos spaudos platintojus: Vladą Mongirdą, Justiną Aukštuolį.
Ką tądien išgirdo, pamatė ir sužinojo, renginio dalyviai pasitikrino atsakinėdami į viktorinos klausimus. Pagelbėjo ir pamokose sukauptos žinios. Nugalėtoja, suskaičiavus teisingus atsakymus (ir po papildomo turo), buvo paskelbta Rasa, antroje vietoje liko Laura, o trečiasis – Danielius.
Dėkodami knygnešiams už išsaugotą kalbą ir raštą, rinkome gražiausius lietuviškus žodžius, juos surašėme į knygrišio Rimo Supranavičiaus padovanotą, jo paties padarytą knygelę. Labai graži ir turtinga mūsų kalba, sunku gražiausius žodžius išrinkti. Šįsyk pasirinkti tokie žodžiai: Lietuva, Ačiū, Meilė, Šeima, Kalba, Saldainis ir kiti. Kažkas pasakė, kad šią dieną labai tiktų įrašyti žodį Knygnešys.
Šiemet minime ir Lietuvių kalbos kultūros metus, taigi ši popietė tebus paskatinimas vertinti ir branginti tai, ką mums išsaugojo knygnešiai.
Ramunė Jarmalavičiūtė
Trakų viešosios bibliotekos
Aukštadvario filialo vedėja
Komentarai