Lapkričio 1-ąją minime Visų šventųjų dieną. Prasminga, kad Vėlinės švenčiamos vėlų rudenį. Būtent rudens pabaigoje miršta gėlės, medžiai. Gamta miršta, kad pavasarį galėtų vėl pražįsti. Mes esame labai panašūs į gamtą: gimstame, gyvename ir mirštame. Katalikų bendruomenėje – žmogaus kūnas yra mirtingas, o siela – nemirtinga.
Artėjant Vėlinėms visi skubame tvarkyti artimųjų kapų, mokyklos ir bendruomenės tvarko apleistus kapus, kurie dėl įvairių priežasčių nėra lankomi. Visos kapinės Vėlinių naktį mirga žvakių šviesoje. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – mirusiųjų ir gyvųjų – ryšį. Žvakė, deganti ant artimųjų kapo, reiškia, kad mes jų nepamirštame ir ilgimės. Lankykime artimuosius, kol jie dar gyvena šalia mūsų, dažniau, nes jie gali ir patarti, ir apkabinti, ir paguosti.
Paskutinį spalio penktadienį su Senųjų Trakų vaikų lopšelio-darželio „Boružiukų“ grupės vaikais ir jų auklėtoja Jolanta skyrėme Vėlinių šventės minėjimui. Visos tradicijos, kurias puoselėjame nuo mažų dienų, būna neužmirštamos. Su vaikais gaminome žibintus, kurie simbolizavo visus išėjusius mums artimus žmones, kurie liko neužmiršti, nes gyvena su mumis mūsų širdyse. Uždegti žibintai privertė susimąstyti, kas yra amžina, o kas laikina. Nepamirškime, šioje žemėje esame tik svečiai.
Lai šie, vaikų rankomis pagaminti, žibintai Vėlinių dieną būna uždegti prie bendros maldos ir primena visus išėjusius anapilin artimuosius.
Agnieška Uscilienė
Trakų viešosios bibliotekos Senųjų Trakų filialo vyr. bibliotekininkė
Komentarai