Mėlyno dangaus ieškojimas

Mėlyno dangaus ieškojimas

Šiuo metu (iki birželio 30 d.) Trakų bibliotekoje veikia kraštietės fotografės Editos Meškonienės nuotraukų paroda „Mėlyno dangaus ieškojimas“. Parodos autorė mielai sutiko papasakoti apie save, fotografiją, mėlyną dangų ir mylimus Trakus. Kviečiame skaityti interviu ir būtinai aplankyti parodą Trakų viešojoje bibliotekoje (Vytauto g.69).

Trumpai papasakokite apie save. Esate kilusi iš Trakų. Ar dažnai čia atvykstate?

Gimiau ir augau Trakuose, nors vasaras iki paauglystės praleisdavau pas močiutę prie Garliavos. Pirmi gyvenimo metai prabėgo labai romantiškoje vietoje – prie pusiasalio pilies. Todėl  pirmuosiuose savo prisiminimuose matau mūsų nedidelį darželį su vyšnia, takus paežerėje, valtis, mažą salelę priešais pusiasalį su vienišu medžiu, kurios jau nebėra, senąjį restoraną...

Paskui gyvenamąją vietą pakeitėme į kitą, užtat su vaizdu į Trakų bažnyčią. Iš ten buvau vedama Birutės gatve į vaikų darželį. Pakeliui augo didelis kaštonas, tai rudenį prisrinkdavau kaštonų ir  prisikišdavau jų pilnas kišenes. O vėliau tuo taku jau išėjau į mokyklą. 1982 metais baigiau mokyklą ir pradėjau studijuoti Vilniuje VISI (dabar VGTU). Baigusi mokslus dirbau Mokslų Akademijoje ekonomiste. Esu dėkinga likimui, kad ten atsidūriau kaip tik tuo metu, kai kūrėsi Sąjūdis. Kartu su Nepriklausomybės atėjimu sukūriau šeimą. Gimė dukra, po kelių metų – antra. Vaikai augo, keitėsi darbai, vėl mokiausi, bet visuomet sugrįždavau namo į Trakus. Skaičiuoju, kad Vilniuje gyvenu jau 35 metus, bet visada jaučiuosi trakiete. Dabar Trakuose lankau mamą ir seserį.

Mokėtės ekonomikos ir finansų, tad kaip susidomėjote fotografija? Kaip ji atėjo į Jūsų gyvenimą?

Šiek tiek fotografavo mano tėtis, todėl namie fotoaparatas buvo visada. Lyg ir negalėjo kitaip būti. Mokykloje buvo foto būrelis, tai, aišku, aš jame atsidūriau. Mokytojas Monkevičius paaiškino pagrindinius dalykus ir nuvedęs prie ežero paskatino nufotografuoti pirmąją nuotrauką – medį su valtele. Bet čia dar ne viskas. Internate buvo foto laboratorija, kur eidavau pati daryti nuotraukų: tamsa, raudona lempa, didintuvas, vonelės su ryškalais ir fiksažu, džiovintuvas. Tokia buvo pradžia. Vėliau nuotraukų darymas persikėlė į namų vonią: sėdėdavom su seserimi užsikamšiusios nuo šviesos visą naktį ir dirbdavom. Pamenu, kelis kartus daryti nuotraukų buvo įsileidusios mamos kolegės iš rentgeno kabineto poliklinikoje. Fotografavau klasės draugus. Studijuodama lankiau folklorinį ansamblį, su ansambliečiais daug keliavau po Lietuvą, kartais ir toliau. Fotoaparatas visuomet keliaudavo drauge, tačiau viena istorija buvo labai liūdna: važiavau autobusu iš Vilniaus į Trakus, išlipau ir parėjau namo. Tik tuomet prisiminiau, kad autobuse palikau fotoaparatą. Autobusas nuvažiavo į Marijampolę, o gal į Alytų, o su juo ir mano fotoaparatas, bet svarbiausia – juostelė su padarytais kadrais...

Pradėjau fotografuoti skaidres – išfotografuoji juostelę (36 kadrus), tada neši į laboratoriją tuometinėje Gorkio gatvėje (šalia Šv. Kazimiero bažnyčios). Po savaitės gauni išryškintą juostelę, kurią sukarpai, dedi kadrus į rėmelius ir kvieti draugus pasižiūrėti. Tokie vakarojimai su skaidrių peržiūrom buvo labai populiarūs: kartu prisimindavome kelionę ar žygį, pasidžiaugdavome pavykusiais kadrais, šnekėdavomės, dainuodavome. Atsiradus vaikams, aišku, mano objektyvas nukrypo į juos. Tapau šeimynos fotografe.

Ką labiausiai mėgstate fotografuoti?

Visuomet fotografavau šalia esančius žmones. Portretai nepakartojami yra todėl, kad žmogus nuolat keičiasi: keičiasi jo nuotaikos, apranga. Vaikai auga, po to mes senstame. Tačiau mane traukia ir kiti dalykai. Įdomiausia man kasdienėje aplinkoje pamatyti kažką ypatingo, ką sunku pastebėti „normaliai“ gyvenant. Ir tie vaizdai atsiranda trumpam, reikia tik pastebėti juos ir laiku nuspausti mygtuką. Tai gali būti bažnyčios fragmento atspindys vandens baloje gatvėje, gal praeivio atspindys vitrinoje su stilingais manekenais ar rudens lapų sankaupa patvoryje, bet tie lapai taip keistai susisukę, kad primena išsižiojusios godžios žuvies plėšrią burną... Todėl pats objektas nėra svarbus. Visumą sukuria šviesa, forma, dėmių išsidėstymas, spalvų deriniai.

Ar daug laiko skiriate šiam užsiėmimui? Tikriausiai, fotoaparatas visuomet su Jumis?

Fotoaparatas dažniausiai su manimi. Bėda ta, kad jis vis didėja. Bet visuomet lieka mobilaus telefono variantas. Fotografija reikalauja labai daug laiko. Įvairiais gyvenimo laikotarpiais jai skyriau skirtingai laiko. Kai dirbi, turi daug įsipareigojimų šeimai, laisvalaikiui laiko lieka nedaug. Be to, pagrindinis darbas nėra pats fotografavimo procesas. Daugiausia laiko reikia paskirti nuotraukų atrinkimui, redagavimui prie kompiuterio.

Ar nuotraukas parodoms darote tikslingai? O gal atsitiktinai pagauti kadrai vėliau išsigrynina į parodą? Kur galima rasti daugiau Jūsų darbų?

Mano nuotraukos – tai mano gyvenimas, mano mintys. Padaryti kadrai atspindi mano matymo lauką, todėl jie nėra atsitiktiniai. Juk visi egzistuojantys kadrai jau savaime yra aplink mus, tik juos reikia atrasti ir nufotografuoti. Tam reikalingos žinios ir veikimas. Kiekvienas pagal savo žinojimą pamato, ir susiranda savo kadrus.

Paroda – tai mano užrašytų minčių vaizdu rinkinys. Todėl vargu, ar įmanoma, daryti nuotraukas tikslingai parodai. Tačiau rodymui nuotraukas atrenku jau tikslingai.

Mano nuotraukų galite rasti mano Facebook paskyroje. Ten sukūriau kelis teminius albumus, tokius kaip: „Lietuva“, „Vilnius“, „Nida“, „Paberžės stebuklai“, „Iš pievų ir laukų“ (skirta gamtai), kuriuos nuolat pildau. Nespalvotos nuotraukos kaupiasi albume „Be spalvų“. Albume „Kitaip“ rasite visokių keistų, netikėtų nuotraukų, kurios niekur kitur neprilimpa. Šį pavasarį Facebook‘e sukūriau 16 naujų foto albumų, kurių kiekvienas skirtas Liudos Matonienės knygos „Vilnius: meilės stotelės“ atskirų skyrių iliustracijoms. Ši knyga išleista šių metų vasarį. Joje pasakojamos Vilniuje gyvenusių žmonių meilės istorijos nuo Vytauto iki Hankos Ordonuvnos. Leidinyje patalpinta 50 mano nuotraukų. Jas ir dar daug kitų rasite minėtuose albumuose, kuriuos aš papildau dar ir dabar. Taigi, darbą tęsiu.

Šiuo metu bibliotekoje eksponuojama Jūsų nuotraukų paroda „Mėlyno dangaus ieškojimas“. Ar ilgai rinkti šie kadrai? Ar visuose juose Lietuvos dangus?

Nuotraukų rinkinys parodai buvo sudarytas beveik prieš 3 metus. Kai kurie kadrai jau tuomet buvo išgulėję mano archyve du ar keturis metus. Matyt, laukė savo valandos. Daugumoje kadrų tikrai yra Lietuvos dangus. Bet yra keli ir su Italijos dangumi.

Ką norėtume pasakyti / palinkėti lankytojui, atėjusiam apžiūrėti Jūsų parodos?

Pirmiausia, noriu padėkoti, kad apsilankė mano parodoje. Antra – patikėti, kad visi vaizdai yra tikri, realūs, ir kiekvienas galim tokius ar panašius pamatyti aplink save kiekvieną dieną. Todėl ir noriu palinkėti neprarasti smalsumo, dairytis aplink ir atrasti savo mėlyną dangų: aplinkoje, žmonėse, daiktuose. Net ir murziniausioje baloje juk atsispindi dangus.

Na ir pabaigai, kadangi paroda bibliotekoje, negaliu nepaklausti. Ar mėgstate skaityti? Ką šiuo metu skaitote. Jūsų knygų TOP 3? J

Taip, skaityti mėgstu. Esu prisiekusi bibliotekų lankytoja. Mano nuotraukų paroda dabar „lankosi“ jau ketvirtoje bibliotekoje vien dėl to, kad naudodamasi bibliotekomis susipažinau su puikiomis jų darbuotojomis, kurios ir pasiūlė eksponuoti mano fotografijas.

Dažniausiai skaitau kelias knygas vienu metu. Dabar skaitau J. Stauskaitės „Esu“ ir  A. Bumblausko ir E. Gudavičiaus  „Būtovės slėpiniai. Užmiršta Lietuva“. Neturiu savo TOP 3, tačiau noriu pasidalinti keliomis paskutiniais metais skaitytomis knygomis, kurios paliko gilų pėdsaką manyje ir drąsiai rekomenduočiau jas kitiems, nes yra puikiai parašytos, gerai skaitosi, plečia pažinimo ribas ir suteikia daug minčių apmąstymams.  Tai yra šios knygos:

  1. Švedo „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“,
  2. „Ir dar valandėlė…: Konstancijos Bražėnienės ir Mindaugo Bražėno laiškai iš Lietuvos, Rytų Vokietijos ir Sibiro, 1944–1966“ (sudarė Nijolė Bražėnaitė-Paronetto),
  3. Mackonio „Amžiaus liudininko užrašai: atsiminimai“ – apie Vilnių ir Vilniaus kraštą tarpukaryje,
  4. Laučkaitės „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ – sąsaja su Lietuva,
  5. Širkaitės „Dailininkė Sofija Romerienė“ – sąsaja su Trakais,
  6. Lucy S. Dawidowicz „Iš tos vietos ir laiko: atsiminimai, 1938–1947“ – apie Vilnių ir jo žydus.

 

Kalbino Edita Loiba,

Trakų viešosios bibliotekos vyr. metodininkė

Interaktyvus Lentvaris QR
Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija
Interaktyvi biblioteka
ManoTapyba.lt
Atrasti iš naujo
Vilnijos vartai
„Knygų startas“
Kika
Rock and roll bibliotekininkas
Darbo skelbimai
Trakų informacinis centras
epaveldas.lt