Šiemet Lietuvoje ir užsienyje vasario – gegužės mėnesiais rengiamos Lietuvių kalbos dienos, kurių metu organizuojami renginiai, skirti lietuvių kalbos sklaidai. Prisijungdama prie šios iniciatyvos, vasario 24 dieną Rūdiškių miesto biblioteka surengė virtualų renginį, skirtą lietuvybės puoselėtojo vyskupo Motiejaus Valančiaus 220-osioms gimimo metinėms paminėti.
Dabartiniais laikais mažai jaunų žmonių susimąsto, kas padėjo išsaugoti lietuvybę, tautiškumą, tradicijas, lietuvių kalbą nuo senovės negandų ir likimo mestų iššūkių. Žinoma, kad istoriją kuria asmenybės, o vienas iš iškiliausių mūsų tautiškumo žadintojų, saugotojų ir skleidėjų yra vyskupas Motiejus Valančius, gyvenęs XIX amžiaus viduryje. Jo veikla išties plati – vyskupas buvo ir blaivybės idėjos pradininkas bei puoselėtojas, ir lietuviško rašto bei kalbos saugotojas, daug padėjęs knygnešiams, steigęs mokyklas. Kaip tikras žemaitis – atkaklus, drąsus – jis nepaisė draudimų, kuriuos įvedė carinė valdžia. Motiejaus Valančiaus pradėta veikla, skelbtos idėjos, aktualios ir šiandien.
Motiejus Valančius gimė valstiečių šeimoje 1801 m. vasario 28 d. (senuoju kalendoriumi – 16 d.) Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje. Šios apylinkės minimos ir garsiausiame jo prozos veikale „Palangos Juzė“. Motiejus Valančius yra baigęs Žemaičių Kalvarijos šešiaklasę mokyklą, po kurios įstojo į Varnių kunigų seminariją, vėliau studijavo Vilniaus vyriausioje seminarijoje. Dar būdamas studentas išsiskyrė savo išmintimi, darbštumu ir neeiliniais gabumais.
Į kunigus įšventintas 1828 m. Vilniaus katedroje. Teko dirbti kapelionu Mozyriaus ir Kražių mokyklose. Šviesi Motiejaus Valančiaus asmenybė patraukė net bažnyčios vyresnybės dėmesį. 1840 m. jis pradėjo profesoriauti Vilniaus dvasinėje akademijoje, kuri 1842 m. perkelta į Peterburgą. Į jį išvyko ir Motiejus Valančius. Žemaitijon grįžo 1845 m. ir tapo Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Būtent Varniuose jis parašė svarbiausią savo mokslinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“. 1849 m. kunigas Motiejus Valančius Neapolyje (Italija) įšventintas į vyskupus. 1950-aisiais jis paskirtas vadovauti Žemaičių vyskupystei. Motiejus Valančius tapo pirmuoju vyskupu kilusiu ne iš bajorijos, o iš valstiečių luomo. Motiejus Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 d. (29) d. Kaune, palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje.
Lietuva gali didžiuotis, kad turėjo tokią protingą ir didžią asmenybę kaip vyskupas Motiejus Valančius. Šio žmogaus idėjos pralenkė laiką. Jis vykdė tuo metu beveik utopinius sumanymus, kurie tuštybės pilnam žmogui gali atrodyti menkaverčiai. Kad ir kaip bebūtų, jo darbai yra paprastesni už žodį, bet neįkainojami pinigais, kupini tikėjimo idėjomis ir turintys savo istorinę išliekamąją vertę. Vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenybę galime prilyginti net popiežiui Pauliui II – abu buvo bažnyčios tarnai, išskirtinės asmenybės, vykdė neįtikėtinas misijas žemėje, tikėjo žmonių pasiryžimu ir stipria valia, rėmė mokslą ir meną. Tik vienas iš jų buvo visai arti – Lietuvoje, o kitas laimino visą pasaulį. Ir visada amžininkų atmintyje Motiejus Valančius išliks šviesia asmenybe, kuri rodė doros kelią sudėtingame Lietuvos istorijos kelyje.
Svarbūs lietuvių raštijai bei apskritai kultūros istorijai yra M. Valančiaus beveik visą gyvenimą rašyti užrašai, atsiminimai. Jei ne M. Valančius, vargu ar 1918 m. būtų atkurta nepriklausoma Lietuva. Vargu ar šiandieną skambėtų lietuviškas žodis ir lietuviška daina.
Parengė Laima Franckevičienė
Trakų viešosios bibliotekos Rūdiškių filialo vedėja
Komentarai