Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą

Viktorija Prėskienytė-Diawara

Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą

„Šioje knygoje mano gyvenimas nuo vaikystės iki šių laikų sutilpo į dvylika pasakojimų. Gimiau šaltą, gūdžią 1942-ųjų gruodžio 21-osios naktį Vilniuje. Lietuva anuomet buvo okupuota Hitlerio kariuomenės. Mano tėtis Viktoras Prėskienis, dzūkas iš Puvočių kaimo netoli Merkinės, mama Aldona Žaltauskaitė, žemaitė iš Gaugarių kaimo netoli Akmenės, susituokė iš meilės, ir, nors patyrę baisių išbandymų, kaip ir nereta tų laikų šeima, tikiuosi, buvo laimingi.

Knygoje pasakoju apie tai, kaip aš, pokario vaikas, tėtį ištrėmus į Komijos lagerį, gyvenau ir augau užgrobtoje Lietuvoje, kaip nuo mažens išmokau išvengti klastingų pabaisų pinklių, apsisaugoti pati ir apsaugoti man brangius ir artimus žmonės, kaip daugybę kartų mus gelbėjo „šventas melas“.

Prisimenu savo studijų Maskvos M. Gorkio literatūros institute laikus, vedybas su tamsiaodžiu bendramoksliu, jau tada garsiu poetu Gaoussou Diawara, ir ilgą, kone aštuonerių metų kovą su KGB dėl leidimo išvykti su jau gimusiais dviem vaikais į jų tėvo gimtinę Malį.

Būti lietuve buvo sudėtinga ne tik pabaisų šalyje, bet ir Bamake. Pasaulio lietuvių bendruomenė man padėjo neprarasti orumo, išsaugoti savastį, apsaugoti vaikus nuo visur knibždančių pabaisų. Žinoma, visuomet padėjo mano vyras Gaoussou, kuris ilgus metus dirbo CŽV agentu “, – Viktorija Prėskienytė-Diawara.

Viktorija Prėskienytė-Diawara – teatro režisierė, dėstytoja, prozininkė, daugiau kaip tris dešimtmečius gyvenusi Malio sostinėje Bamake, o 2015-aisiais grįžusi į Lietuvą. Ji išleido dvi apsakymų knygas – 2017 m. „Bėgimas į nežinią“ apie Malį, 2019 m. – „Džiaugsmo ašaros“, kuri nukelia į Lietuvos pokarį, pasakoja sovietmečio istorijas, kupinas ryškių veikėjų portretų ir autentiškos laiko dvasios.

Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija
Skaitmeninio raštingumo mokymai
Interaktyvi biblioteka
Vilnijos vartai
Rock and roll bibliotekininkas
Darbo skelbimai
Trakų informacinis centras
Eklasika