Trakų viešojoje bibliotekoje tęsiasi parodų ciklas „Prasmė ir grožis Trakų krašto bibliotekų fonduose“, kurio metu kraštiečiai turi galimybę susipažinti su retais tarpukario spaudiniais iš privačių bibliotekų bei šeimos archyvų.
Jau IX-oje ciklo dalyje, savotiškai susišaukiančioje su Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtais Pasaulio lietuvių metais, pristatome E. Masalskienės šeimos archyvo korespondenciją, kurioje atsispindi Lietuvą su Europa jungę atvirlaiškiai, rašyti lietuvių, latvių, anglų, vokiečių, kalbomis 1924–1933 m. ir vieniję Lietuvos adresatą su Ryga ir Berlynu, Leipcigu ir Miunsteriu, Viena, Paryžiumi, Karaliaučiumi... Tai – mūsų kraštietės S. M. Žagrakalytės (Bagdzevičienės) tėvelių palikti unikalūs susirašinėjimai, atspindintys laikotarpio dvasią, atveriantys prieškario Europos miestų vaizdus ir kraštovaizdžius, primenantys iš atminties išsitrinančius adresus ir skatinantys pagal atvirlaiškyje nurodytą adresą jau šiandieninėje Rygoje surasti – „Kronvalda bulvari (prie Ausekla ielas)“, kurioje, sprendžiant iš adreso, buvo „Skolotajam lietuvju gimnazija“, arba palyginti beveik prieš amžių fiksuotą Miuncheno Rotušės aikštę, ar Rygoje esančio operos ir baleto teatro (girdėjusio mūsų kraštiečio K. Petrausko (1885–1968) tenorą, kuris „ypač karštai Rygoj visada sutinkamas“ (J. Paleckis „Latvija“, Kaunas, 1938 m., psl. 237) pastatą su šių dienų kintančiu vaizdu, nulemto laiko, madų ar besikeičiančių epochų, o gal Kuršių nerijoje ieškoti trijų pušelių, kurias anuomet įamžino Karaliaučiaus (Königsbergo, dab. Kaliningradas) fotografas ir leidėjas F. Krauskopf... Beje, kai kurių vaizdų, fiksuotų tarpukario atvirukuose, šiandien nerasime, juos pasiglemžė „metai, kuriais Rytų vėjai mūsų kraštą iki pat Baltijos Azijos dulkėmis užnešė“ (J. Žagrakalys). Bet atvirlaiškiuose liko kad ir per šimtus kilometrų skirianti artimų žmonių šiluma, dar juntama bemaž amžiui praėjus... Dar liko nūdienos asmenį dominanti informacija apie tai, kodėl, kas ir kaip siejo po Pasaulį pabirusius lietuvius. Iš ekspozicijoje pristatytų laiškų sužinome – mokslo siekis, sielovada, tarnystė aukštesnėms vertybėms, meilė artimui, užuojauta, pastiprinimas, kaip antai – brolių Žagraklių, kilusių iš Tetervinų (Pasvalio valsčius), palikusių ryškius, įvairiapusius pėdsakus, kur buvota, pradedant gimtine, baigiant tremties vietomis – „Herr K. Žagrakalys, Münster i. W. Brüderstr. 7 II. Gerasai, būk kantrus ir vikrus, gausi didelį užmokesnį debesų karalystėje. Penktadienį ir šeštadienį nekruti iš vietos. Gavęs šį lapelį pranešk man kuriomis dienomis dekanas prof. Münzeris priima vizitan fakulteto reikalais. Rasi pažymėta ten, kur profesoriai iškabinti. Būk geras paskubinki atsakymą tuojau. Nepamirš taipogi knygų suruošti, gali taipogi sužinojęs pirkti. Aš tau jau parašysiu“ Juozas; Iš Berlyno „Herr Kazys Zagrakalys, Dartas iela 18, dz 4, Rīgā Lettland. 1925.XI.27. Kaziuk! Perlaidą ant 84 Markių gyvais pinigais apturėjau. Už suteiktą man kritiškame momente Tavo brolišką paspirtį širdingai dėkoju. Prie pirmos progos pasistengsiu atsilyginti. Iš anksto pranešti negalėjau ir kreipiaus į Tave, kitos išeities neradęs. Dar kartą už Tavo gerą širdį dėkodamas, bučiuoju. Tavo Balys.
Laiškus jungiantis Kazimieras Žagrakalys (apie Kazimierą ir Petronėlę Žagrakalius daugiau Trakų VB tinklalapyje http://www.trakubiblioteka.lt/lt/naujienos/tarpukario-korespondencija-religine-tematika-traku-viesosios-bibliotekos-ekspozicijoje/2614, „Trakų žemė“, 2019, geg. 10, p. 5.) mokėsi Jelgavos (Latvija) rusų gimnazijoje, 1920 m. baigė Panevėžio lietuvių gimnaziją. Atlikęs karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir gavęs stipendiją, mokėsi Miunsterio (1923–1924) universitete, nuo seno garsėjančiame kaip vienu iš katalikiškiausių miestų Vokietijoje (jame senas tautines ir studentiškos brolybės tradicijas iki šiol puoselėja aktyvi lietuvių studentų korporantų bendruomenė!). 1929 m. baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, K. Žagrakalys dėstė istoriją Linkuvos gimnazijoje, 1925–1927 m. Rygos lietuvių gimnazijoje, kurioje išleido 1-ąją lietuvių abiturientų laidą. Įdomu, kad 1938 m. Kaune leistoje J. Paleckio knygoje „Latvija“ (skirtoje Latvijos 20-ečiui, pristatoma ekspozicijoje!) rašoma – „pagal 1935 m. duomenis lietuvių Latvijoje 22.913 <...>, Rygoje – 5.788 <...>. Mokyklų (lietuviškų – str. aut. pastaba) įkūrime po karo žymūs nuopelnai priklauso A. Buividui, kurs ilgai vadovavo didžiausiai I Rygos pagrindinei mokyklai. 1923 m. buvo įkurta lietuvių gimnazija, kurios pirmasis direktorius buvo mg. A. Juodvalkis (dabar prel. Jasinskis). Gimnazijoje mokosi apie 80 mokinių“.
Kitas laiškus jungiantis adresatas – Petronėlė Grigaitytė (Žagrakalienė), gimusi Janukiškiuose (Šakių apskritis). Baigusi Marijampolės gimnaziją, mokytojavo Šakių gimnazijoje, 1922 m. įsijungusi į seserų kazimieriečių kongregacijos veiklą gyveno Pažaislio vienuolyne kaip kandidatė. Būdama išsilavinusi, mokanti užsienio kalbas, ji ne kartą lydėjo vienuolyno vyresniąją seserį, kaip asmeninė sekretorė, dalykinėse kelionėse į Romą ir kt. Petronėlei rašyti atvirlaiškiai pasižymi ypač dailia, kaligrafiška, moteriška rašysena ir pasirašyti SMM – Iš Paryžiaus – „Petriute, Žinau, kad renki medžiagą albumui – tad štai dar viena atvirutė. Čia yra Vendome stulpas (Vendôme – Vandomo – str. aut. pastaba).<...> Esu sveika, prisirinkus daug įspūdžių sugrįšiu pas jus visas kurių Paryžiuje begyvendama pasiilgau. Mylinti“ ir „Gerų linkėjimų ir sveikinimų tau iš čia. Kaip toli esu nuo Jūsų visų. Man Jūsų ilgu. Melskis už mane. Viso labo. Jūsų visų pasiilgus. Sudiev!
Minėtos kolekcijos išskirtinumą sudaro tai, kad joje yra žymių žmonių ranka rašyti atvirlaiškiai – Pranciškaus Petro Būčio (1872–1951) – teologijos daktaro, marijono, vieno iš Didžiojo Vilniaus Seimo pirmininkų, Čikagoje – Šv. Kazimiero seserų vienuolyno kapeliono (1918–1921), Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademiko, Kauno universiteto rektoriaus ranka rašytas laiškas iš Karaliaučiaus; K. Žagrakalio brolio Juozo Žagrakalio (1906–1977) – tarpukario Lietuvos teisininko (vienu metu dirbo Trakų apskrityje, tarnybos reikalais lankėsi Onuškyje, Aukštadvaryje), rezistento, tremtinio, žmogaus, kurio giminės istorija, likimas ir daugialypė veikla labai jautriai ir įtaigiai aprašyti Agnės Žagrakalytės knygoje „Eigulio duktė: byla F117“.
Atskiro dėmesio verti ir atvirlaiškių pašto ženklai, kuriuose tik istorijos vadovėliuose likę pavadinimai – Vokietijos Veimaro respublika (1919–1933) bei jos simbolika, pašto antspaudai su iš žemėlapių išnykusių miestų pavadinimais, laiškai, jungiantys Lietuvą su Čikaga (JAV) ir kt.
Belieka pridurti, kad galimybė pamatyti šį archyvą tiesiogiai siejasi su trakiete Kazimiera Matulioniene, kurios pažintis su lentvariete Egle Masalskiene įgalino šį archyvą eksponuoti Trakų viešojoje bibliotekoje ir už ką šių eilučių autorė nuolankiai dėkoja, primindama parodų ciklo credo – „Tegul atmena visi, kad Lietuvoj ikšiol yra daugybė užslėptų kultūros turtų“ (V. Biržiška).
Su ekspozicijos eksponatais Trakų viešojoje bibliotekoje galite susipažinti iki 2019 metų pabaigos.
Rasa Selickaitė,
Trakų viešosios bibliotekos vyr. bibliografė
Komentarai